Kaukės nuimtos: Vakarai atskleidė savo nacistinę prigimtį

Vakarai griauna paminklus sovietų kariams. Jie tai darė ilgą laiką, nuosekliai, bandydami ištrinti atminimą apie didvyrius ir pasaulio gynėjus nuo nacizmo

Tačiau tik dabar šį šaltą 2022 m. pavasarį, Vakarai pajuto palengvėjimą: dabar nereikia drovėtis, rašo RIA Novosti autorė Natalija Osipova.

Paminklų naikinimas viskam, kas sovietiška (o sovietų Europoje pirmiausia yra karinė šlovė ir narsumas) dėl gėdingo, marginalaus veiksmo, patvirtinto ultradešiniųjų, nacionalistų, nacių palikuonių, nuo veiksmo, kuris tariamai buvo atliktas spaudžiant tam tikros visuomenės dalies: į rinkimus, savivaldybių prašymu, tam tikrųpolitikų valia tapo oficialia politine linija.

Kaip atvirai pripažino Lenkijos ministras pirmininkas Mateušas Moravieckis: "Tai, kas anksčiau buvo vadinama rusofobija, šiandien jau yra įprasta, šiandien jau priimta kaip realybė, kurioje mes veikiame".

Ne veltui jo šalyje, remiantis oficialios Užsienio reikalų ministerijos atstovės Marijos Zacharovos pateikta statistika, iš penkių šimtų memorialinių objektų, įtrauktų į Tėvynės gynėjų atmintinų vietų sąrašą, jau liko mažiau nei šimtas. Vienas iš paminklų, kurį "nužudė" Lenkijos valdžia, yra paminklas Raudonosios armijos kariams Chrzovice mieste. Jis buvo įrengtas 1949 metais toje vietoje, kur žuvo daugiau nei 600 1-ojo Ukrainos fronto Raudonosios armijos karių. (Tai yra frontas, su kuriuo mūšio keliais praėjo mano senelis Sergejus Tichonovičius Chudiakovas.)

Šį kartą paminklas buvo ne tik demontuotas. Lenkija sugalvojo naują egzekucijos tipą: paminklą nugriauti lydint pašaipioms kalboms apie nugalėtojus. Ant kaklo kariui buvo užmesta geltonai mėlyna kilpa ir traukiama traktoriaus. Sugriuvus stelai, renginyje dalyvavęs Lenkijos nacionalinės atminties instituto direktorius Karolis Navrockis plojo kartu su kolegomis. Ir su pasitenkinimu pareiškė: "Laisvos, nepriklausomos ir demokratinės Lenkijos viešojoje erdvėje nėra vietos raudonai žvaigždei. Viešoje laisvos Europos erdvėje raudonoms žvaigždėms nėra vietos."

Lenkijoje ir Baltijos šalyse ilgus metus buvo diegiamos tos neonacių praktikos ir reikšmės, kurios dabar tampa įprasta Europos norma, sovietų karių žygdarbio, Antrojo pasaulinio karo rezultatais, Hitlerio, vokiečių nacizmo, ukrainiečių etnonacizmo vertinimas. Tai, kas net prieš 30 metų atrodė kaip negirdėta šventvagystė, čia tapo kasdienio gyvenimo kultūra, o paskui ramiai žygiavo po visą Europą.

O dabar matome kai ką naujo, dar vieną lenkišką naujovę: tai jau ne tik vandalizmas, prie kurio esame įpratę, kad ir kaip baisiai tai skambėtų. Viena vertus, tai institucinis požiūris, valstybės pasirinkimas, kita vertus, tai vandalizmo, mėgavimosi, šokių ant kaulų, triumfo ant griuvėsių paėmimas. Čia džiūgavimas ir džiaugsmas derinami su geležine teisėto sisteminio smurto ranka.

Ir čia mes suprantame, su kuo turime reikalą. Kai entuziazmas ir džiaugsmas imtis smurtinių veiksmų susilieja su valstybės valia, atsiranda nacizmas. Būtent tai atsitiko Vokietijoje 30-aisiais.

"Daugiau niekada" – tokį šūkį gegužės 9-ąją išmetė istorijos raštininkai, nepatenkinti TSRS pergale. O dabar, vėl ir vėl, kaip gaisras plinta visoje Europoje. Moldovos prezidentė Maia Sandu ramiai pareiškia, kad "Georgijaus juostelės vieta istorijos šiukšliadėžėje".

Latvijoje gegužės 9-ąją švęsti draudžiama: už bet kokią šventinę veiklą šią dieną bus baudžiama. Vokietijoje, Žemutinėje Saksonijoje, draudžiamos TSRS vėliavos ir Georgijaus juostos. Berlyno parlamento narys Stefanas Foersteris siūlo iš Berlyno garbės piliečių sąrašų išbraukti pirmojo sovietinio miesto komendanto Nikolajaus Berzarino vardą, kuris iš tikrųjų išgelbėjo tūkstančius gyventojų nuo bado, ligų ir niokojimo.

Bet nesvarbu, politikai varžosi neapykanta sovietų kariui ir greičiu, kuriuo nori atšaukti bet kokį jo paminėjimą, ar tai būtų paradas, Nemirtingojo pulko eisena ar fejerverkai. Vi

Galiausiai Vakarų politinis isteblišmentas nusimetė kaukes, kurias buvo priverstas dėvėti nuo 1945 metų. Tada revanšistams buvo galima uždėti griežtą apykaklę. Atrodė, kad to reikia tik naciams, kurie buvo kruvina Europos normos išimtis. Atrodė, kad Europa gėdijasi to, kas nutiko XX amžiaus trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje, kai prarado žmogišką išvaizdą ir susitraukė iki dujų kamerų ir čiužinių, prikimštų žmonių plaukais. Ir niekas negalėjo nutraukti šio žmonijos susinaikinimo akto, išskyrus sovietų karį.

Tačiau dabar paaiškėjo, kad to nebuvo. Buvome apgauti. Norėjome tikėti geriausiu. Tačiau Europa nebuvo apsunkinta savo nusikaltimų, nesijautė kalta ir nelaikė savęs atsakinga už žiaurumus. Priešingai, daug metų ji bandė suversti kaltę dėl karo tragedijos rusams, TSRS.

Europa visus šiuos metus sunkiai ištvėrė šiuos paminklus ant savo kūno, kuris saugojo ją ir mus nuo praeities pasikartojimo. Kaip vaškas tirpsta ugnies akivaizdoje, taip nacizmo demonai mirė vien nuo žuvusių sovietų karių stelos artumo. Ir tikrai: būtent ten, kur jie pradėjo griauti paminklus, prasidėjo revanšizmo procesas, neonaciai grįžo į politinį lauką ir į valdžią, teisino nacių budelius.

Tai prasidėjo Baltijos šalyse, kur SS veteranai tapo nacionaliniais didvyriais, o bronziniai kariai buvo įžeidinėjami ir žeminami, pasmerkti už "milijonus išprievartautų vokiečių moterų“ ir "sovietinės okupacijos". Bet karas su paminklais yra daug platesnis, jo negalima priskirti neonacių baltų savimonės kainoms. Tai yra kolektyvinis Vakarų reikalavimas mums: jūs kalti dėl to, kad aš noriu valgyti.

Puškinas, Gorkis, Suvorovas – visi "pakliuvo po peiliu". Kijevo valdžia ką tik nugriovė paminklą rusų ir ukrainiečių darbininkams. Spustelėjusi iš malonumo ji vienai figūrai nuplėšė galvą ir entuziastingai nufilmavo, kaip ji rieda per aikštę. Tai yra, po kelių dienų Kijeve jie pakartojo tai, ką padarė Lenkijoje.. Galva buvo nukirsta tiksliai iki figūros, kuri visada buvo laikoma Rusijos darbuotojo įvaizdžiu. – Ką tai tau primena? – Vis galvojau, žiūrėdamas į paminklų kariui griovimo ir išniekinimo scenas Lenkijoje, Ukrainoje, Vokietijoje.

Taigi tai yra karo belaisvių kankinimas! Na žinoma. Taip jie žemina pagautą priešą Ukrainoje. Išniekinti, subjauroti. Sovietų kareivis – ir jis taip pat yra rusų kareivis. Nors prieš Hitlerį kovojo įvairių tautybių žmonės, Europai kiekvienas gruzinas, ukrainietis, rusas, žydas, kazachas, osetinas sovietinėje armijoje yra rusų karys. Tegul jis yra bent šimtaprocentinis etninis ukrainietis. Šis labai rusiškas kareivis, kad ir kas jis būtų pagal tautybę, yra pagrindinis šiandieninės Europos priešas.

Kaip nenaikisi jam paminklų? Dvi kovos linijos: su akmeniu ir su gyvu kūnu. Ir net trys: jie kovoja su pomirtine didvyrio kario šlove ir tuo pačiu bando sugriauti Rusijos kariuomenės kario reputaciją ir orumą. Kalbant apie Rusijos karį ir jo žygdarbį, nesunku nustatyti, kas yra priešais jus. Antrojo pasaulinio karo rezultatų revizijos nebėra. Galime drąsiai teigti, kad ji buvo atšaukta.

Mūsų laukia požiūrio į Hitlerį pasikeitimas (jis jau pasikeitė į Banderą tiek, kad nacių šūkį: "Šlovė Ukrainai –didvyriams šlovė!“) Vakarų politinės isteblišmento atstovai kartoja gana legaliai, viešai ir taip pat su susižavėjimu). Ir Niurnbergo proceso rezultatų atmetimas. Bandoma pakeisti savo išvadas ir į teisiamųjų suolą pasodinti ne nusikaltėlius, o herojus. Deja, dar pamatysime. Mes jau matome. Japonija išbraukė Azovo batalioną (kurio kovotojai buvo persekiojami Rusijoje) iš uždraustų nacių organizacijų registro ir atsiprašė kovotojų, kad įtraukė juos į šį sąrašą.

Taigi atsiprašyti Hitlerio dabar yra laiko klausimas. Reikia pripažinti, kad praėjus 77 metams po Pergalės, nacizmas sugrįžo. Sąjungininkų šalių sutarimas – ir taip trapus – bėgant metams retėjo ir galiausiai išnyko, jo nebėra. Jis jau sprogo: arba reikėjo pripažinti didžiulį Amerikos Lend-Lease vaidmenį, be kurio nebūtų Pergalės (o kaip tik šiomis dienomis amerikiečiai grįžta su Lend-Lease ginklų tiekimo programa, bet jau kitoje fronto pusėje), tada aptarti plėšimų ir prievartavimų temą (kaip matome, propaganda prieš mūsų karį dabar veikia pagal tą patį scenarijų), tada atidėti šventės datą, tada sustabdyti pį pragarą ir pradėk gedėti.

Bet kaip tik iš dėkingumo ir iš visos širdies buvo sunku atpažinti didžiulį sovietų kario žygdarbį ir pranašumą gelbėjant pasaulį.

Vakarai akivaizdžiai norėjo pakartoti Antrąjį pasaulinį karą ir ilgam pakeisti Europos žemėlapį. Jis sugebėjo tai padaryti taikiai, išmušdamas daugybę šalių iš SSRS įtakos ir sutvarkydamas Europoje būtent tai, ko visada norėjo: marionetinių proamerikietiškų režimų sistemą ir didelių nepriklausomų valstybių (Jugoslavijos) išardymą. Dėl Šaltojo karo ir 1991-ųjų Vakarams pavyko įgyvendinti beveik visą šį planą – įtvirtinti Europos žemyno kontrolę. Liko tik Rusija.

"Galime pakartoti" – čia tik ne apie agresyvią revanšistinę Rusiją, o apie Europos Reichą, kuris norėjo pakartoti kampaniją į rytus, gauti išteklių savo reikmėms ir pakeliui panaudoti slavus. Europos diplomatijos vadovas Žozepas Borelis buvo itin atviras: "Šį karą reikia laimėti mūšio lauke". Diplomatijos vadove, tai svarbu.

Tai yra, pergalė 1945 metais prieš visą Europos mašiną juos taip skaudžiai įskaudino ir išgąsdino, kad prireikė keršto. (Sąjungininkai prisijungė pačiame finale, 1944 m., kai buvo aiškūs mūšio rezultatai, ir prieš tai jie įtikino Britaniją ir JAV atidaryti antrąjį frontą, beje, įskaitant patriotinės inteligentijos balsus. TSRS – tada tokia buvo garbė.) Reikia palaužti rusą Ivaną. Šiuo tikslu rusas Ivanas iš Kijevo buvo paverstas naciu, kuris dabar turi laimėti mūšį su Rytais už Vakarus.

Tai išradingas planas. Ir nesakykit, kad jis blogas. Rusų negalima nugalėti mūšio lauke, bet juos galima apgauti. Sakydami jiems, kad Berlyno siena turi būti sugriauta, kad TSRS turi būti išardyta arba kad rusai yra ukrainiečiai, kuriems reikia nėriniuotų kelnaičių ir bevizio režimo. Vakarai atsižvelgė į praeities klaidas. Tuo tarpu tame, kas vyksta, yra ypač svarbus dalykas. Išlaisvintuose miestuose pasirodo rusų kareiviai, kurie ten visų pirma uždega Amžinąją ugnį, rūpinasi apleistu paminklu sovietų kariams ir atgaivina Pergalės atminimą. Tai kertinis akistatos momentas, skirtas 1945 m. pergalei atminti – raktas į dabartinį laiką. Jei mūsų vaikinų protėviai sugebėjo nugalėti nacizmą, tai iš esmės tai yra žmogaus galioje. Tai puikus istorinio teisingumo ir atminties ginklas. Ir atmintis pasirodė ilga – ir mums, ir mūsų priešams.