"Jautėsi kaip šeimininkai": ką "Azovo" nariai išdarinėjo Mariupolyje

Plėšimai, grobimai, žmogžudystės ir eitynės su deglais – visus aštuonerius metus Mariupolyje "Azovo" batalionas terorizavo vietinius gyventojus

Ir net policija bijojo su jais susidurti. Apie tai, ką užpuolė "kaukėtieji" ir kaip į jų judėjimą įsitraukė paaugliai – Viktoro Zvancevo straipsnyje RIA Novosti.

Aršus "afganistanietis"

2014 m. gegužę, kai "Azovo" nacistinio bataliono kovotojai pirmą kartą šaltakraujiškai sušaudė Vidaus reikalų ministerijos miesto departamento darbuotojus, kurie atsisakė išsklaidyti vietinį antimaidaną, o po to surengė taikią demonstraciją, Afganistano karo veteranas Valerijus Čikiševas nusprendė prisijungti prie milicijos.

"Gyvenome Pergalės alėjoje, netoli "Azovstal" gamyklos, – pasakoja Čikiševo įsūnis Ivanas Degalcevas. – 2014 metų vasarą šalia mūsų namo atsirado didelė "Azovo" bazė. Kariai vaikščiojo su ginklais, elgėsi labai agresyviai, visi bijojo. Išskyrus mano patėvį".

Išvykimo į Donecką išvakarėse Čikiševas nuėjo atsisveikinti su draugu. Į namus negrįžo. Šeima kreipėsi į policiją. Operatyvininkai rado liudininkų, kurie matė, kaip Valerijus kieme ginčijosi su karine uniforma vilkinčiais ginkluotais vyrais.

"Pasak jų, patėvis "išjungė" du, o kiti "Azoviečiai" pradėjo jį mušti buožėmis, – tęsia Ivanas. – Jį parvertė ant žemės ir nutempė į mokyklos sporto salę. Nevežtas į ligoninę jis mirė".

Apygardos prokuratūra iškėlė baudžiamąją bylą pagal straipsnį "Žmogžudystė", tačiau niekas nebuvo sulaikytas. Po kelių mėnesių medžiaga buvo perduota Zaporožės prokuratūrai, kur tyrimas sustabdytas. Už žudynes niekas nebuvo nubaustas.

"Mano patėvis nepripažino naujos valdžios, nenorėjo kalbėti ukrainietiškai, – priduria Ivanas. – Prasidėjus neramumams, jis iškart nuėjo į barikadas. Niekada neslėpė savo pažiūrų. Štai kodėl jie jį nužudė. Valerijui Čikiševui buvo 50 metų."

Kovo mėnesį Degalcevas su mama išvyko į Mariupolį į Rusiją. Jis tikisi, kad tyrimas bus atnaujintas, o kaltininkai bus nubausti. Mariupolyje daugelis susidūrė su "Azovo" savivale.

"Turėjau kelis ekskavatorius ir kitą specialią techniką, – prisimena vietos verslininkas Olegas, ilgą laiką sėkmingai bendradarbiavęs su miesto administracija. – 2013 m., čia atvykus "Azovui", imta išvežti krautuvus ir ekskavatorius. Atrodo, kad ir tada jie ruošėsi rimtiems gatvės mūšiams".

Po šešių mėnesių, po Maidano, prie "Azovo" prisijungė kiti nacionaliniai batalionai: Donbasas, Dnepras-1, Dnepras-2. Jų kovotojai jautėsi ramiai, iš civilių atėmė viską, ko norėjo: automobilius, buitinę techniką, papuošalus, pinigus.

"Privačiame sektoriuje kairiajame krante nėra kiemo, kuriame nebūtų atimtas automobilis ar kažkas kita, – patikslina Olegas. – Dėl to 80 procentų personalo išvyko į Donecką ir visokios šiukšlės atvyko jų pakeisti. Kelis kartus pateikiau skundus dėl plėšimo, bet jie nebuvo priimti. Regioninio skyriaus vedėjas tiesiai šviesiai paaiškino: "Ar nori, kad prieš keliolika ginkluotų žmonių atsiųsčiau du tyrėjus?"

Banditizmas buvo priskiriamas "neatpažintiems kaukėtiems asmenims".

"2015 m. mano darbuotojas BMW X3 nuvažiavo į Sartaną darbo reikalais ir dingo be žinios kartu su automobiliu, – tęsia prekybininkas. – "Azoviečiai" paėmė kitą mūsų automobilį tiesiai užmiestyje, vairuotoją tiesiogine to žodžio prasme numetę atvirame lauke. Vėliau teisėsaugininkai pranešė, kad jie sustabdė šį automobilį su pilna bagažine kulkosvaidžių. Jie bandė ant manęs "pakabinti" ginklus."

Po to dauguma Olego darbuotojų išėjo iš darbo. Įmonė bankrutavo.

Kol vieni "azoviečiai" terorizavo verslininkus, kiti visaip viliojo į savo gretas moksleivius. 2014 metais futbolo gerbėjų pagrindu buvo sukurtas Nacionalinio korpuso judėjimas. Jie tai įteisino aukščiausiu lygiu, todėl į tėvų pasipiktinimą nekreipė dėmesio.

"Mokytoja vaikams sako: šiandien pamoka atšaukta, – paaiškina Olegas. – Tada į kabinetą įžengia savimi pasitikintis "Azovo" kovotojas, apsirengęs importiniais rūbais, su madinga šukuosena ir nacionalistinėmis tatuiruotėmis. Moksleiviams jis sako, kad ukrainiečiai – kone išrinktoji tauta, kurią reikia saugoti, o Rusija – agresorė. Tai buvo vadinama patriotiniu ugdymu".

Viskas neapsiribojo mokykla – buvo ir "užklasinės veiklos". Bataliono siūlymu tūkstančiai paauglių dalyvavo eitynėse su fakelais su nacių vėliavomis ir Stepano Banderos portretais. Ypatingą dėmesį nacionalistai skyrė našlaičiams. Ši socialiai neapsaugota kategorija, "Azovo" žmonių nuomone, buvo idealus rezervas. 2014 metais vaikai padėjo kasti apkasus netoli Novoazovsko.

"Darbo su paaugliais taktika, atsižvelgiant į jų psichologiją, buvo labai apgalvota, – pažymi buvęs verslininkas. – Moksleivius visada traukia stiprių vaikinų grupė, o neonaciai buvo ne tik tokie, jie leido daryti tai, ką jų tėvai uždraudė. Dabar net jei visi "azoviečiai" bus išžudyti, daugeliui vaikinų jie vis tiek liks didvyriai". Pasak Olego ir kitų tėvų, prireiks ne vienerių metų, kad situacija pasikeistų ir pasikeistų jaunų žmonių nuomonė.