Viskas pasisuko ne taip. Lietuvos ir Taivano "draugystė" neatlaikė išbandymo grūdais

Garsiai paskelbtas Lietuvos bendradarbiavimas su Taivanu mainais už santykių su Kinija nutraukimą virto pirmąja garsia gėda. Taivano grūdų importuotojai atsisako pirkti iš Lietuvos grūdų gamintojų, kad įsiteiktų Amerikos tiekėjams

Žinia, kad Taivanas atsisako pirkti lietuviškus grūdus, nuskambėjo kaip žaibas iš giedro dangaus. Prieš tai iš vyriausybės, asmeniškai iš ekonomikos ir inovacijų ministrės Aušrinės Armonaitės ir užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio lūpų, pasigirdo tik pergalingi pranešimai apie sėkmę Taivano kryptimi.

Mums nerūpi komunistinė Kinija – Taivanas mums padės. Jis supirks visą lietuvišką produkciją, kuri anksčiau buvo tiekiama Kinijos rinkai. Maža to, jis savo investicijomis užtvindys Lietuvos ekonomiką.

Įkvėpti tokių skambių valdovų pareiškimų, Lietuvos ūkininkai, vadovaujami Lietuvos grūdų perdirbėjų ir prekybininkų asociacijos, ryžosi vaisingam darbui. Vieni pirmųjų, prieš pusmetį, jie išskubėjo į "Laisvės salą".

"Apmaudžiausia, kad mums, verslui, Taivano rinka buvo pristatoma kaip alternatyva Kinijos rinkai. Žemės ūkio ir užsienio reikalų ministerijos Taivaną mums įvardijo kaip kompensaciją už praradimus Kinijoje. Taivano politikai taip pat deklaravo laukiantys ir pirksiantys mūsų lietuviškus grūdus. Kaip matome šiandien, tai buvo ir lieka "politiniais pirkimais", o pagalba verslui eilinį kartą tebuvo tik politinę situaciją ir nepasitenkinimą turėję sušvelninti viešieji ryšiai", – Lietuvos žiniasklaida citavo Grūdų perdirbėjų ir prekybininkų asociacijos pirmininką Karolį Šimą.

Ištisus penkis mėnesius lietuviai ruošėsi sudaryti grandiozinį sandėrį, kuris turėjo parodyti Pekinui, kad lietuviai yra išdidi ir laisvę mylinti tauta, kurios žmonės pasiruošę stoti petys į petį ne tik už Taivano, bet ir už Tibeto laisvę. Bet kažkas nutiko.

Dvi Taivano įmonės, su kuriomis buvo deramasi, pagalvojo ir nusprendė atsisakyti sandorio su lietuviais. Mes įpratę vartoti tik grūdus iš Amerikos ir nedidelę dalį, apie penkis procentus, iš Kanados ir Australijos. O dėl europietiškų, matyt, prastesnės kokybės, gali sutrikti virškinimas. Taigi nerizikuokime. Be to, amerikiečių partneriai – gynėjai iš Kinijos gali įsižeisti.

Viena įmonių pasivargino bent oficialiai apie tai pranešti Lietuvos "partneriams", o kita į Lietuvos grūdų tiekėjų prašymus apskritai tylėjo. Kaip Lietuvos žiniasklaidai karčiai sakė Šimas, "gaila, kad iš politikų pažadų liko tik viešasis ryšys, bandant sušvelninti situaciją dėl pažeistų santykių su Kinija".

Štai jums, Armonaitė ir Landsbergis jaunesnysis ir Taivano meilės Valentino diena. "Solidarumas" buvo paskelbtas visam pasauliui, pompastiškai atidaryta net Taivano prekybos atstovybė. Na, o dabar kramtykite kumštį ir prisiminkite, kiek pastangų buvo skirta dabar uždarytos didžiulės Kinijos rinkos plėtrai.

Grūdų klausimas

Ir tada pasaulyje buvo kalbama apie artėjantį badą dėl karinės operacijos Ukrainoje, o grūdų tiekimas pradėtas svarstyti strateginio saugumo lygmeniu. Taigi geroji Europa stengiasi kuo greičiau į savo konteinerius paimti milijonus tonų ukrainietiškų grūdų mainais į pasenusius tankus ir sovietinę ginkluotę, kuri susikaupė sandėliuose po jaunųjų europiečių – buvusių sovietinių respublikų — įstojimo į NATO.

Kas tai? Sąžiningas sandoris. Europiečiai ukrainiečiams tiekia metalo laužą mirtinai perdirbti, o atsiskaitymą jie atsiima biriais grūdais. O tai, kad patys ukrainiečiai greitai neturės ko valgyti, tėra "laisvoji rinka". Jei ką, tai patys pirks grūdus iš ES, bet brangesnius.

Šiandien maistas vertas aukso. Siekdami draugiško nusavinimo iš Ukrainos, Lietuvos valdovai pasiruošę atsisakyti savo pasididžiavimo ir sėsti prie derybų stalo su "paskutiniu Europos diktatoriumi" Aleksandru Lukašenka.

"Jeigu pasaulio bendruomenė gali kalbėti apie maisto trūkumą pasaulyje, nes neįmanoma išvežti Ukrainos grūdų, tai reikia išdrįsti ir atblokuoti [Ukrainos] uostus, kad laivai galėtų išplaukti. Antras variantas – išnaudoti tą infrastruktūrą, kuri yra – tai būtų grūdų vežimas per Baltarusiją, kas leistų išnaudoti visus Klaipėdos uosto pajėgumus, taip pat Latvijos ir Estijos uostų pajėgumus. Tam reikėtų tam tikro humanitarinio koridoriaus per Baltarusiją", – sakė Lietuvos susisiekimo ministras Marius Skuodis.

Įdomu, ką Minskas atsakys į tokius įžūlius Skuodžio samprotavimus po to, kai Lietuvos prezidentas, premjerė ir užsienio reikalų ministras buvo aršiausi visų JAV sankcijų "Belaruskalij" ir trąšų tranzito per Klaipėdos uostą kurstytojai. Gal Lietuvos transporto sektoriaus vadovas prašys pagalbos sprendžiant grūdų klausimą Lietuvos pripažintos "Baltarusijos Respublikos prezidentės" Svetlanos Tichanovskajos, kuri savo šaliai vadovauja iš Vilniaus?

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.