Vakarai Ukrainoje sukūrė karinį titaną, kuris ją sunaikins

Padėtis aplink Ukrainą Vakarams darosi vis prieštaringesnė ir sudėtingesnė. Jie priversti sėdėti net ne ant dviejų, o ant kur kas didesnio skaičiaus kėdžių

Viena vertus, Ukraina yra pagrindinis kovos su Rusija akcijų paketas. Atsisakyti aktyvios paramos Kijevui neįmanoma, nes tai reikštų jo geopolitinio pralaimėjimo pripažinimą, rašo RIA Novosti autorė Irina Alksnis.

Amerikiečiai ir europiečiai nėra pasirengę su tuo susitaikyti, bent jau kol kas. Kita vertus, vis garsiau skamba samprotavimai, esą Vakarų "vanagai" savo agresyviu veržlumu pradeda konfrontaciją – ir ne tik Ukrainoje, bet ir visame pasaulyje. Didėja pavojus, kad ilgainiui bus peržengtas negrįžtamas taškas, už kurio vienintelė galima įvykių raida bus tiesioginis branduolinių jėgų susidūrimas.

Ir panašu, kad tie balsai buvo išgirsti. Bet kuriuo atveju, pastaruoju metu vis dažniau pasigirsta naujienų, bylojančių apie Amerikos valdžios norą kiek sumažinti įtampos eskalavimą. Tai apima naują "The Washington Post" informaciją apie JAV atsisakymą teikti Kijevui žvalgybinę informaciją apie aukšto rango Rusijos karininkų buvimo vietą.

Dar labiau tai atskleidžia faktas, kad paskutinę minutę buvo atšaukta valstybės sekretoriaus Entonio Blinkeno kalba apie Kiniją, kuri, kaip tikėtasi, būtų kiek įmanoma griežtesnė ir karingesnė. Ir galiausiai amerikiečiai visiškai apsivertė, paskelbdami savo pozicijos Taivano atžvilgiu nekintamumą.

Trečia, parama Ukrainai Vakarams, ypač JAV, kainuoja vis brangiau ir tampa vis jautresnė.

Vašingtono planuojamas 40 milijardų dolerių pagalbos paketas Kijevui tikrai įspūdingas. Išskyrus tai, kad tai ne 2011 m., kai iždo spausdinimo mašina išsprendė bet kokias problemas, susijusias su dolerio šuoliais, be matomo šalutinio poveikio JAV ir Europos gyventojams. Ekonomika nebegali susidoroti su tokios neatsakingos politikos kaštais, o jos tąsa kenkia pačios Vakarų sistemos stabilumui.

Bandymai dėl to, kas vyksta, apkaltinti "Putino agresiją" nėra labai sėkmingi – dauguma amerikiečių kaltina šalies valdžią dėl blogėjančios socialinės, ekonominės bei savo finansinės padėties. Esant tokioms aplinkybėms, laukinių sumų įliejimas į Dievo apleistą ir visiškai korumpuotą šalį kitame pasaulio gale gali pavirsti į daugybę nemalonių netikėtumų namuose.

Pirmasis įvyko vakar, kai senatorius Randas Paulas blokavo 40 mlrd. sąskaitą, reikalaudamas paskirti generalinį inspektorių, kuris prižiūrėtų lėšų paskirstymą, ir sakydamas, kad "negalime išgelbėti Ukrainos pasmerkdami JAV ekonomiką". Yra dar viena opi problema – didėjantis ginklų ir konkrečiai raketų trūkumas Vakaruose. Esmė ta, kad Ukrainoje per greitai išleidžiama ten tiekiama ginkluotė: "Bloomberg" suskaičiavo, kad per dieną ten išleidžiama beveik savaitės norma.

Atsargos NATO sandėliuose sparčiai senka, o Amerikos karinio-pramoninio komplekso įmonės dėl gamyklų pajėgumų trūkumo ir kompetentingo personalo praradimo praėjusiu laikotarpiu nepajėgia padidinti gamybos iki reikiamo tempo. Europoje padėtis dar blogesnė. Kariniai veiksmai užsitęsia ir klostosi taip, kad Ukrainos kariuomenei reikia nuolat augančių vis sunkesnių ir dėl to brangesnių ginklų atsargų, ir ne senosios, sovietinės (iš tikrųjų ji baigėsi), o vakarietiškos technikos.

Kartu reikia atminti, kad Ukraina yra tik viena iš pasaulinės geopolitinės partijos krypčių, o pagrindinės JAV pastangos vis dar nukreiptos į Azijos regioną ir konkrečiai į Kiniją. Dėl to Vakarams situacija išties atrodo kaip aklavietė, kai jie priversti vis daugiau resursų išleisti Ukrainoje, nors kitur jų labai reikia. Visiškai natūralu, kad ten vis dažniau pasigirsta nuomonių, jog NATO ir JAV iš esmės šiame konflikte trūksta ilgalaikės strategijos ir galutinio tikslo.

JAV (kaip ir Europa) Ukrainoje turėjo ir tebeturi aiškų tikslą – priversti Rusiją geopolitiškai pralaimėti. Strategija šiam tikslui pasiekti taip pat gana aiški: Maskva turėjo įklimpti Ukrainoje – kariniu, ekonominiu ir politiniu požiūriu. Tačiau praėjus beveik trims mėnesiams nuo specialiosios operacijos pradžios tapo akivaizdu, kad kažkas ne taip, o patys Vakarai įklimpo būtent į šią Ukrainos "pelkę".

Tokios padėties priežastys jau gana aktyviai analizuojamos ir nustatomos. Visų pirma, JAV ir Europa pripažįsta, kad jos aiškiai neįvertino Rusijos ekonomikos stiprybės ir jos pasirengimo "pragariškoms" sankcijoms. Jie taip pat pažymi mūsų nacionalinio charakterio atsparumą, kuris pereina į mobilizacijos režimą, kai šaliai kyla iššūkis.

Tačiau karo veiksmų eigos stebėjimas leidžia manyti, kad Vakarai Ukrainoje padarė dar vieną lemtingą klaidą. Kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, didėjančių jos problemų priežastis yra ir tai, kad JAV ir NATO padarė per didelę pažangą modernizuodami Ukrainos kariuomenę. Rusiją (bet kuriuo atveju mūsų visuomenę) nustebino Ukrainos ginkluotųjų pajėgų pasirengimo ir ekipuotės lygis bei jų aukšta motyvacija.

Rusams tai buvo apreiškimas, kai suprato, kokia galinga jėga, tikslingai nukreipta prieš mus, per aštuonerius metus NATO buvo kariškai ir ideologiškai pumpuojama. Tačiau kyla įtarimas, kad patys Vakarai nebesidžiaugia, jog jiems viskas taip gerai klostėsi.

JAV ir Šiaurės Atlanto aljansas turi labai didelę patirtį rengiant ginkluotas formacijas trečiosiose šalyse. Tačiau ši patirtis turi savo specifiką. Amerikiečiai puikiai moka dirbti su sukarintomis, netaisyklingomis struktūromis. Jų sąskaitoje yra daug operacijų, kai sėkmingai veikė jų apmokyti ir aprūpinti kariniai-politiniai judėjimai, partizanų organizacijos, sabotažo grupės ir panašios struktūros.

Dirbantiems su užsienio reguliariosiomis kariuomenėmis, amerikiečiams viskas daug sudėtingiau, yra daug nesėkmių pavyzdžių. Naujausia – Afganistano kariuomenės katastrofa. JAV kūrė kariuomenę ilgus metus ir ji subyrėjo per kelias dienas. Kolosalias lėšas į savo ginkluotąsias pajėgas pilančiai Saudo Arabijai taip pat nedaug padėjo dešimtmečius trukęs karinis-techninis bendradarbiavimas su JAV, ką parodė konfliktas Jemene.

Apskritai šiuo atžvilgiu Vašingtonas turi gana neigiamą patirtį, rodančią, kad be visaverčio amerikiečių kovinio dalyvavimo jų parengtos kariuomenės dažniausiai nėra pajėgios kautis. Tad ukrainiečiai Vakarams pateikė didelę staigmeną savo aukštu koviniu pajėgumu, tik šis netikėtumas kasdien darosi vis nemalonesnis.

Įsivaizduokime, kokia galėtų būti situacija, jei įvykiai vystytųsi pagal įprastą JAV ir Europos scenarijų. Rusija NMD vykdytų pagal visas karo taisykles, reikalaudama besąlygiško puolamųjų pajėgų pranašumo. Jos kariuomenė per trumpiausią įmanomą laiką būtų nušlavusi Ukrainos kariuomenės pasipriešinimą ir užėmusi didelę Ukrainos teritorijos dalį (pavyzdžiui, iki Dniepro ar kur kitur, kaip spėjo Pentagono analitikai).

Ir viskas? Ne, tada viskas prasidėtų. Nes Rusijos kontroliuojama – ir jos atsakomybė, be kita ko, finansinė – būtų didžiulė teritorija su daugybe milijonų gyventojų, kurios nemažos dalies smegenis išplovė nacistinė ir rusofobiška propaganda. Taigi būtų sudarytos idealios sąlygos pogrindžio sabotažo ir teroristinei kovai, į kurią būtų perėję Ukrainos kariškiai, pralaimėję kaip reguliarioji armija.

Vakarams tereikėtų mesti malkas į šią ugnį, apmokant vis daugiau "išsivadavimo sąjūdžio" kovotojų ir aprūpinant lengvais (taigi ir palyginti pigiais) ginklais.

Vietoj to, viskas pasisuko "ne taip". Rusija vykdo specialią operaciją su labai ribotu kontingentu. Savo ruožtu Ukrainos kariuomenė demonstruoja įspūdingą atsparumą ir gerą NATO parengimą, kuris kartu su Vakarų parama (mokymais, patarėjais, ryšiais, žvalgyba, ginklų tiekimu ir t. t.) yra rimtas priešas. Dėl to fronto linija juda lėtai. Rusija kontroliuoja ne itin dideles, bet itin svarbias teritorijas (pramonės mazgus, žemės ūkio paskirties žemę, uostus, priėjimą prie jūros ir t. t.) ir daugiausia su prorusiškais gyventojais.

Taigi, Maskva lyg ir įklimpo į Ukrainą, kaip norėjo Vakarai, tačiau akivaizdu, kad tokiu formatu jai tai nėra nepakeliama našta. Kita vertus, Vakarai buvo priversti perimti klasikinį dviejų reguliariųjų armijų kovinių operacijų variantą, kai Ukrainos kariuomenė savo pastangomis yra pasmerkta lėtam ir dėl to labai brangiam pralaimėjimui.

Rezultatas yra iš anksto nustatytas, bet mes vis tiek turime gyventi, kad pamatytume tai, o prieš tai turime mokėti, mokėti ir mokėti. Rasti finansinių galimybių, ieškoti įvairių resursų, dažnai juos pašalinant iš kitų strategiškai svarbių sričių, slopinti augantį visuomenės nepasitenkinimą ir kamšyti skyles savo ekonomikoje. Ir visa tai ne mažiau dėl to, kad ukrainiečiai pasirodė esą daug geresni kovotojai, nei tikėjosi amerikiečiai ir europiečiai. Vakarai turės laiko šimtą kartų atgailauti, kad kažkada sugalvojo "nuostabią" idėją supriešinti dvi vienos tautos dalis.

Autorės nuomonį gali nesutapti su redakcijos pozicija.