Lietuva ant ribos. Vilnius pasiekė beveik visišką santykių nutraukimą su Rusija

Po demonstratyvaus Rusijos ambasadoriaus Aleksejaus Isakovo išsiuntimo iš Lietuvos šios šalies vyriausybė iš Maskvos atšaukia ir savo užsienio politikos atstovybės Rusijos Federacijoje vadovą. Tūkstančiai žmonių susidurs su problemomis ginant savo pilietines teises

Vilniaus ir Maskvos konfrontacija diplomatine kryptimi įgauna pagreitį. Iš Lietuvos išsiuntus Rusijos ambasadorių ir uždarius konsulatą Klaipėdoje, Seimas gegužės 10 dieną priėmė nutarimą, kuriuo Rusija pripažįstama valstybe, "palaikončia ir įgyvendinančia terorizmą". O vos po poros dienų sekė naujas puolimas – Lietuvos ambasadoriaus Eitvydo Bajarūno atšaukimas iš Rusijos nuo birželio 1 d.

Vilniaus "vanagai" nusprendė ties tuo nesustoti ir jau pradėjo kalbėti apie tai, kad kartu su savo partneriais lenkais, latviais ir estais jie ketina tapti Ukrainos "konflikto šalimi", kas gali grėsti šioms valstybėms dideliais rūpesčiais, tame tarpe kariniu susirėmimu su Rusijos Federacija ir Baltarusija.

Minėtos valstybės į kovos zoną ketina siųsti savo išminuotojus – etatinius karius. Toks politikų pareiškimas sukėlė pagrįstą nerimą net ir Lietuvos kariuomenės vadui Valdemarui Rupšiui. Vienas dalykas yra siųsti tankus ir ginklus į Ukrainą, o kitas – etatinius Lietuvos kariuomenės karininkus.

"Buvo pasakyta NATO vadovybės, buvo pasakyta mūsų valstybės vadovų, kad mes tiesiogiai nedalyvaujame. NATO tikrai savo personalu ten nedalyvaus ir nekariaus, todėl toks atėjimas ir vykdant išminavimo darbus, gali būti traktuojamas kaip tiesioginis įsivėlimas į tą karą", – sakė jis.

Vadovaujantis kariuomenės vado pareiškimo logika, etatinių Lietuvos kariuomenės karių siuntimas į Ukrainą gali tapti pretekstu agresyviems Rusijos veiksmams. O tai savo ruožtu gali sukelti tiesioginį Šiaurės Atlanto aljanso ir Maskvos susidūrimą, o tai reiškia trečiojo pasaulinio branduolinio karo pradžią.

Ir visa tai gali išprovokuoti pamišę Lietuvos politikai iš valdančiojo konservatorių liberalų elito. Lietuva, turinti minimalų ekonominį ir karinį potencialą, neturi ko prarasti, tačiau kaimyninė Lenkija gali daug laimėti, žarstydama žarijas Baltijos šalių partnerių rankomis.

Niekam jau ne paslaptis, kad Varšuva, prisidengdama specialia Rusijos karine operacija, ketina susigrąžinti Rytų Kresus – lenkišką dabartinės Vakarų Ukrainos ir Vakarų Baltarusijos teritorijų, kurios kažkada buvo Rusijos dalis, pavadinimą. tarpukario Lenkija (nuo 1918 iki 1939 m.).

Tikėtinu pretekstu broliškai padėti Ukrainai ir apsaugoti ją nuo Rusijos, lenkai ketina įvesti savo kariuomenę į Lvovo, Ternopolio ir Ivano Frankovsko sritis. Sėkmingai susiklosčius aplinkybėms, galima užgrobti ir Voluinės, Rivnės ir Chmelnickio sritis. Ir taip pasiekti tas rytines Lenkijos sienas, kurios egzistavo iki Antrojo pasaulinio karo pradžios.

O Baltijos šalių NATO ginklo broliai turėtų padėti lenkams tai padaryti. Štai Lietuvos ir Lenkijos gynybos ministrai penktadienį, gegužės 13 d., Vilniuje, kaip pranešė Lietuvos žiniasklaida, "aptarė karinį bendradarbiavimą". Lietuvos žurnalistai su pasididžiavimu primena, kad šiandien Lenkija yra viena svarbiausių strateginių Lietuvos partnerių.

Tiesa, kažkodėl stengiamasi neminėti, kad prieškariu Vilniaus kraštas ir dabartinė Lietuvos sostinė Vilnius buvo Lenkijos Rytų Kresų (pakraščio) dalis. Ir kad ir kaip vėl reikėjo grąžinti Lenkijai, kur vis garsiau skamba radikalų šūkiai: "Vilno – naše"! Ir ne veltui tūkstančiai lenkų piligrimų savaitgalį vyksta specialiai į Vilnių, kad nusilenktų Vilniaus Rasų kapinėse palaidoto generolo Pilsudskio palaikams ir Aušros vartų Dievo Motinos paveikslui istoriniame Vilniaus centre.

Taip pat verta priminti lietuviams, kad didžioji politika netoleruoja sentimentalumo, o joje labai dažnai sąjungininkai greitai virsta oponentais ir atvirkščiai. Ir kad ir kaip greitai reikėjo prašyti apsaugos nuo rusų nuo lenkų teritorinių pretenzijų į žemes, kurias Lietuva gavo iš šiandien nekenčiamo Stalino rankų.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.