Tiesa, nacionalizmas, autoritarizmas kyla ir Vakarų Europoje, tai liudija neseni rinkimai Vokietijoje, Prancūzijoje, Olandijoje. Tačiau kol kas šios tendencijos ten nedominuoja, valdžioje išsilaiko formaliąją demokratiją išpažįstančios partijos. (Realizuoti tikrąją, socialiai teisingą demokratiją joms sekasi vis sunkiau, bet tai jau atskira tema.)
Tuo tarpu visai greta mūsų, Rytų Europoje, klimpstama į valdymą pagal "kietosios rankos" principą. Toną pirmasis davė buvęs kovotojas su tarybiniu režimu, o šiuo metu savojo režimo architektas Viktoras Orbanas. Iš pradžių jis 2010 metais užsitikrino sau daugumą vietų Vengrijos parlamente, nacionalistinių lozungų pagalba suviliodamas nuskurdusius ir įpykusius provincijos gyventojus. (Tokia pat nuskurdusi ir pasipiktinusi yra ir Lietuvos provincija, kuri balsavo už Ramūno Karbauskio valstiečių ir žaliųjų partiją.)
Tada Orbanas ėmėsi kurti nedemokratinius, jo vadovaujamos "Fidez" partijos valdžią stiprinančius įstatymus. 2011 metais atsirado Vengrijos žiniasklaidos priežiūros įstaiga, kuri įgavo teisę kontroliuoti žiniasklaidos turinį. Įstatymas numato, kad jeigu šis turinys neatitinka "visuomenės moralės normų" arba yra "nesubalansuotas", tuomet ši įstaiga gali bausti atitinkamą žiniasklaidos priemonę.
Žinoma, kad pati įstaiga ir sprendžia, kas atitinka "normas", o kas neatitinka, kas yra "subalansuota", o kas "nesubalansuota" informacija. Jos vadovybėje įsitaisė V. Orbanui artimi žmonės. Ši įstaiga taip pat gali, pavyzdžiui, "registruoti" kurią nors radijo stotį ar kitą žiniasklaidos priemonę, o gali ir "neregistruoti" jos savo registre, jeigu ta stotis yra opozicinė. Štai "Klub Radio" tik po ilgų teismo procesų "prisiregistravo" ir vargais negalais atnaujino savo transliaciją.
Varšuva varžo demokratiją. Vilnius tyli… >>
Kaimyninėje Lenkijoje, kaip teko rašyti anksčiau, visuomeninei televizijai jau vadovauja valdžiai ištikimi žmonės. Lietuvoje iki to dar neprieita, tačiau pastaruoju metu stebime augantį Seimo daugumos konfliktą su visuomenine televizija, siekį ją labiau kontroliuoti. Seimo dauguma išreiškė norą patikrinti šios televizijos finansus. Tarsi logiškas noras, tačiau žinant Karbauskio ambicijas ir valdingumą, tuo, ko gero, nebus apsiribota.
Čia reikia pabrėžti, kad šių eilučių autorius irgi turi priekaištų šiuolaikinei žiniasklaidai — dėl jos lėkštumo, sensacijų vaikymosi, pasitaikančios tarnystės interesų grupėms, rusofobijos. Bet tai yra ilgalaikės ydos, kurių neišgydys valdiška cenzūra. Valdišką cenzūrą mes patyrėme per 50 tarybinių metų ir žinome, kad ji nepasiteisino, prisidėdama prie visos tarybinės sistemos žlugimo. (Įsisenėjusias žiniasklaidos ydas galėtų išgydyti ilgalaikė švietimo reforma, švietimo, kuris išugdytų kitokio tipo asmenybes. Tačiau, vėlgi, tai jau kita, atskira tema.)
Užsienio politikoje Vengrija ir Lenkija priešinasi Vokietijai ir Prancūzijai, kurios siekia glaudesnės Europos integracijos. Taigi, kyla natūralus prieštaravimas tarp Vakarų ir Rytų mentaliteto. Dominuojantis mentalitetas Vakarų Europoje yra postnacionalinis, postkrikščioniškas, tolerantiškas, multikultūrinis, demokratinis, vartotojiškas ir pragmatiškas. (Šių eilučių autorius nesiima vertinti šio mentaliteto pliusų ir minusų, kadangi šio nedidelio straipsnio rėmai neleidžia to padaryti.)
Dominuojantis mentalitetas Rytų Europoje yra nacionalinis, formaliai krikščioniškas (t. y. orientuotas į ritualus), netolerantiškas kitokiems, nemultikultūrinis, autoritarinis, vartotojiškas ir pragmatiškas. Todėl, ko gero, vienintelė jungiamoji grandis tarp šių dviejų mentalitetų yra vartotojiškumas ir pragmatiškumas, paremtas ekonominiu interesu.
Žinoma, per pastaruosius 30 metų po Berlyno sienos griūties abu mentalitetai apsitrynė vienas į kitą. Didelė dalis Rytų Europos elito formaliai perėmė daugelį Vakarų mentaliteto charakteristikų ir būtent todėl tapo įmanomas šio regiono šalių įstojimas į ES. Tačiau šis elitas perėmė minėtas charakteristikas būtent formaliai. Realybėje dauguma Rytų Europoje, ypač provincijoje, liko ištikimi tradicinėms, nedemokratinėms, autoritarinėms, nacionalistinėms nuostatoms.
Netgi tokia pasiturinti šalis kaip Austrija ką tik išsirinko nacionalistiškai, ksenofobiškai nusiteikusią valdžią. Dabar prie Vengrijos ir Lenkijos antiimigracinės politikos prisijungs ir Austrija. Bet atsitverti sienomis nuo emigrantų lavinos neįmanoma. Tai ir nemoralu, nes dauguma emigrantų bėga nuo karo ir skurdo, kuriuos daugelyje atvejų sukėlė pačios ES ir NATO šalys. Galop tokia egoistinė politika toliau skaldys ES ir artins jos dezintegraciją.
Nacionalizmas paprastai veda prie rusofobijos, ką ir matome Lenkijoje, Baltijos šalyse (ir tik toliau nuo Rusijos esančioje Vengrijoje ji mažiau pastebima.) Tuo tarpu Berlyne, o tuo labiau Paryžiuje, Romoje, Briuselyje ar Hagoje rusofobijos gerokai mažiau. Kol kas Lietuva aiškiai prieštaravo Vakarų Europos siekiui palaikyti taikius ir ekonomiškai abipusiai naudingus ryšius su Maskva. Vargu ar naujausi premjero Sauliaus Skvernelio komentarai apie poreikį atkurti bent minimalius kontaktus su Rusija susilauks pritarimo iš kitų politinių jėgų Lietuvoje.
Tenka konstatuoti, kad nors formaliai oficialusis Vilnius palaiko vakarietiškas laisvės, demokratijos, žmogaus teisių vertybes, realiai elitas laikosi senųjų, tradicinių nuostatų. Bet artėja galutinio pasirinkimo metas, nes ilgai toks prieštaravimas tarp Rytų ir Vakarų Europos negalės tęstis. Berlyno, kuris daugiausiai finansuoja ES, ir Paryžiaus, kuris kaip visad diktuoja politines madas, kantrybė po truputį senka.
Kai tik Vokietijoje artimiausiais mėnesiais susiformuos nauja vyriausybė, Paryžius ir Berlynas pateiks ES reformos planą. Jis neišvengiamai bus integracinis ir federacinis bei paremtas vakarietišku mentalitetu, vakarietiškomis demokratijos vertybėmis. Ir dialogu, o ne konfrontacija su Maskva.
Jeigu Lietuvos valdžia to plano neparems, tuomet jai liks sekti Lenkijos keliu, kuris, kaip žinome iš istorijos, veda į aklavietę.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone