O štai kraštutinės dešinės, anot Venclovos, žmonės "atsikandę gerokai seniau ir kaip reikiant nežino, kuo tas gresia. Tai grėsmingiau, kadangi gali patraukti daug daugiau žmonių. Nesakau, kad juos reikia drausti, naikinti, bet reikia bent jau prieš tai griežtai pasisakyti".
Belieka sutikti su Venclova, kuris stebi mus iš užsienio ir kartas nuo karto pažeria vertingų patarimų. Nacionalizmas ir kraštutinės jo formos yra palyginti naujos politinės idėjos Lietuvoje, tiksliau — gerai primirštos senos. Per 50 metų tarybinį laikotarpį valdžia jas įvarė į pogrindį, tuo, beje, suteikdama joms romantikos aureolę. Sąjūdžio laikais dalis šių idėjų atgijo, "geri dėdės" jas papudravo ir suteikė patrauklumo.
Pradžiai, kad nesusipainiotume, apibrėžkime, kas yra nacionalizmas? Tai — primityvus pasaulio skirstymas į "savus" ir "svetimus" pagal kraujo principą. Laisvės jausmas daugelyje žmonių yra kankinamas, nes laisvė reiškia ir atsakomybę mąstyti savo galva. Todėl daugelis ieško, kam, kokiam autoritetui ar grupei tą atsakomybę perduoti. Daugeliui tokia grupė tampa tauta, nacija. Automatiškai kitos nacijos vertinamos kaip grėsmė savajai.
Dauguma žmonių mūsų šalyje neprisimena nacistinės okupacijos ir vietos baltaraiščių darbelių. Visas dėmesys dabar sutelktas į tarybinės aneksijos aptarimą. Tuo tarpu būtent nacionalizmas ir jo kūdikis nacizmas atnešė Lietuvai daugiausia žalos. Naciai ir vietiniai nacionalistai naikino žmones beprecedentiniu mastu ir tempu: 700 tūkstančių aukų per keturis hitlerinės okupacijos metus. (Dalis būsimų aukų buvo į Lietuvą atvežti užsienio žydai ir karo belaisviai, tačiau aukų skačius vis tiek išlieka kraupus).
Problema paūmėjo ryšium su tuo, kad dalis minėtų nacių pakalikų po karo liko miškuose. Juose kovojo ne vien tik idealistai, norėję Lietuvos laisvės. Tačiau bendrasis "partizanų" garbinimas jau tapo oficialiosios ideologijos dalimi. Ir ši tendencija pavojinga, kadangi tai netiesiogiai padeda naujiesiems nacionalistams Lietuvoje.
Patriotizmas tampa madingas, o po jo kauke dažnai besislepiantis nacionalizmas populiarėja tiek Rytuose, tiek Vakaruose, tiek ir Lietuvoje. Ekonominės krizės išvarginti žmonės ieško kaltųjų — ir paprastų išeičių iš sudėtingų situacijų. Nacionalistai ir kraštutiniai dešinieji noriai siūlo tokias išeitis.
Visa laimė, kad kol kas nacionalistai ir jų kraštutinės srovės Lietuvoje dar nerado masinės atramos tarp gyventojų. Už juos balsuoja 1-2% rinkėjų. Tai galima paaiškinti tuo, kad daugelis jų rinkėjų — bedarbiai ir kiti nuskurdę žmonės — emigravo į Vakarus, kur jie (likimo ironija) patys tapo vietinių nacionalistų neapykantos objektu. Taip pat ir ekonominė krizė Lietuvoje dar nepasiekė kritinės ribos, kad išpūstų nacionalistų populiarumą.
Tačiau iš istorijos žinome, kad jos eigą dažnai nulemia gerai organizuotos mažumos, sava idėja motyvuotos nedidelės žmonių grupės. Ilgainiui jos sugeba patraukti paskui save platesnius gyventojų sluoksnius.
Prie tokios nedidelės, bet potencialiai galinčios išaugti grupės galima priskirti Tautininkų sąjungą, tipinę nacionalistinę politinę partiją. Jos vadovų branduolį sudaro lietuviško nacionalizmo idėja šventai tikintys, palyginus jauni (apie 40-50 metų) žmonės. Ir nors šios partijos vadovai dažnai keičiasi, tai nekeičia esmės, kadangi jų galvose viešpatauja viena ir ta pati nacionalizmo idėja.
Simptomatiška, kad buvęs partijos lyderis, radikalus nacionalistas Julius Panka šiomis dienomis įstojo į buvusio prezidento Rolando Pakso sukurtą, su nacionalizmu kartais flirtuojančia partija "Tvarka ir teisingumas". Deja, Paksas pasiduodavo ir iki šiol, kaip matyti, pasiduoda nacionalistų vilionėms. (Partijos kūrimo pradžioje jos aktyvistai rengdavo eitynes su fakelais…)
Panka išrinkas šios partijos ir vienos Vilniaus grupės pirmininku. Anuose Seimo rinkimuose jis jau dalyvavo "Tvarkos ir teisingumo" sąrašuose ir rinkėjai mielai reitingavo jo žinomą pavardę, tad Panka vos netapo Seimo nariu. Dabar jis turi visus šansus patekti į Seimą per kitus rinkimus, o perspektyvoje neatmestina, jog jis taps vienu iš partijos vadovų.
Tautininkų sąjungos jaunimo sparnas kasmet per valstybinę kovo 11-osios šventę rengia masines eitynes su šūkiu "Lietuva — lietuviams!" Tarp eitynių dalyvių kasmet įsimaišo skustagalviai, futbolo fanai su stilizuotomis svastikomis ir kitais nacistų simboliais. Po renginio "aktyvas" kasmet susirenka į koncertą, kurio metu koncertuoja įvairios dešiniųjų roko grupės, tarp jų ir grupė "nekaltu" pavadinimu "Diktatūra". Policija į visą tai žiūri pro pirštus.
Maža to, kartą paprašyta pakomentuoti šias eitynes ir lozungą "Lietuva — lietuviams!", prezidentė Dalia Grybauskaitė švelniai patarė jaunimui: "Man atrodo, kad geriau tą šūkį būtų apversti ir sakyti "Lietuviai — Lietuvai!" Tiesa, prezidentė pažymėjo, kad pirmasis lozungas primena apie tamsius laikus Europoje, bet padarė ji tai žaismingai, lyg tarp kitko. Už ką kai kurių apžvalininkų buvo tuojau pagirta kaip neatstumianti "patriotinio" jaunimo.
Kaip matome, gatvės žmonės randa užtarimą iš kabinetinių žmonių pusės. Lygiai kaip ir 1993 metais, kai dalis ginkluotų savanorių sukėlė maištą ir išėjo į mišką. Taip jie protestavo prieš eks-komunistų pergalę parlamento ir prezidento rinkimuose, o dalis politikų ir valdininkų tyliai rėmė pavojingą žvanginimą ginklais.
Iš oficialiųjų žmonių mažai kas drįsta atvirai skelbti nacionalizmo idėjas. Tačiau tai daroma netiesiogiai. Kaip minėta, garbinami "miško broliai", gerai žinant, kokia buvo kai kurių iš jų ideologija. Pro pirštus žiūrima į radikalaus jaunimo eisenas. Nuo 2016 metų Seimas leido sukarintos šaulių organizacijos nariams ir savanoriams laikyti namuose pusiau automatinius ginklus. Skatinama rusofobija, kuri "atsako" į klausimą, kas kaltas dėl visų bėdų…
Labiausiai neramina tai, kad ne tik plačioji mūsų visuomenė, bet ir inteligentija pasyviai stebi nacionalistinių tendencijų stiprėjimą. Per karą paskiepyti nuo nacionalizmo ir nacizmo, lietuviai, tiksliau, naujosios jų kartos, nesupranta, kad atėjo laikas vėl pasiskiepyti. Tik, žinoma, geriausia, kad pasiskiepytume patys ir kad mūsų naujieji skiepai būtų ne karas, o visaapimantis švietimas.
Pradžiai pakaktų, kaip teisingai pažymėjo Venclova, kad prieš nacionalizmą pasisakytų bent jau dalis viešosios nuomonės lyderių. Tik ar jie išdrįs?
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone.
