Terminas "Jungtinės Europos valstijos" (JEV) atsirado pakankamai seniai. Bet vienas dalykas, kai šią koncepciją svarsto ekspertai, ir visai kitas — kai tokią idėją iškelia Vokietijos (pagrindinės ES šalies) socialdemokratų partijos lyderis ir buvęs Europarlamento vadovas Martinas Šulcas.
Nepaisant to, šiuo metu Šulcas Vokietijoje ne valdžioje. Tačiau jį palaikė Vokietijos užsienio reikalų ministras Sigmaras Gabrielis, kuris pareiškė: "Tai tikrai būtina".
Tuo pat metu Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas pastoviai kelia federalines iniaciatyvas (pavyzdžiui, pasiūlymą sukurti Eurozonos finansų minstro pareigas).
Todėl reikėtų išsiaiškinti: JEV — tai atskirų Vokietijos politikų svajonės ar neišvengiama realybė?
Būti ar nebūti?
Dalis ekspertų mano, kad Europos Sąjunga šiandien yra keblioje situacijoje, ir svarbiausia — Briuselyje, jų manymu, jaučiasi beviltiškumas ir nėra supratimo, kaip spręsti ES problemas. Atitinkamai, kalbos apie JEV — veikiau nevilties ženklas, nei sąmoningas krizės įveikimo planas. Kaip sakoma, paskutiniosios gastrolės prieš didįjį žlugimą.
Tuo pat metu kita analitikų dalis tiki, kad ES įveiks visus sunkumus, sugebės virsti galingesniu ir efektyvesniu valstybinio pobūdžio mechanizmu. Ir iš tikrųjų, jeigu pažvelgti į įspūdingą integracijos kelią, kurį įveikė daugiaveidė Europa po Antrojo pasaulinio karo, galima sakyti, kad Europos projektas yra labia gyvybingas ir dinamiškas.
Pavyzdžiui, jis jau turi visas nacionalines valdžios institucijas ir visame pasaulyje pripažintą vieningą valiutą. Šiuo metu prasiskverbia patvirtinta europietiška bendros gynybos iniciatyva (PESCO), kuri turi tapti Europos kariuomenės pagrindu.
O svarbiausia, judėjimą link federacijos palaiko ES lyderiai — Vokietija ir Prancūzija, kurios, pasitraukus iš ES įtakingam federalizacijos stabdžiui — Didžiajai Britanijai, žymiai sustiprino savo integracijos veiklą. Be to, dar ir atsižvelgė į JAV prezidento Donaldo Trampo užuominas, kad Europai laikas pačiai rūpintis savimi, o nepasikliauti vien Amerika.
Trumpai tariant, susidaro įspūdis, kad tam tikros Europos jėgos lėtai, bet užtikrintai stumia ES link federacijos ir todėl sistemingai pratina "publiką" prie JEV atsiradimo. Daugelis ES narių lyderių net nespės suvokti,kaip susės prie vieno stalo ir pasirašys naują konstitucinį susitarimą, nes "taip reikia"…
Senas naujas Lietuvos vaidmuo
Lietuva kaip ir daugelis kitų ES narių palaikė PESCO. Tiesa, su sąlyga, kad NATO nesidubliuos. Tačiau faktas yra faktas. Daliai Grybauskaitei kol kas trūksta konkretumo tuo metu, kai kalba eina apie eurozonos finansų ministrą.
Bendrai ji pabrėžė: "Mums užtenka, kad radikaliai nesikeistų [pagrindiniai] susitarimai, nes susitarimų keitimas ne visuomet pagiasi Europai gerai". Kitaip sakant, Lietuva kol kas, atrodo, prieštarauja JEV. Tačiau šiuo atveju svarbu, ką apie visa tai mano JAV, kurių pozicija Vilniui yra lemiama.
Lietuva nubalsavo prieš JAV sprendimą dėl Jeruzalės statuso >>
Teoriškai Vašingtoną tenkina abu variantai — kaip suskaldyta Europa, kuomet galima vadovautis principu "skaldyk ir valdyk", taip ir jos vienybė, kuomet visą ES galima valdyti per Vokietiją ir Prancūziją. Tačiau antras variantas yra pavojingas, nes tvirtas subjektas gali tapti nekontroliuojamu.
Todėl Amerikai — dėl visa ko — palankesnė yra suskaldyta Europa. Tačiau, kaip jau buvo minėta aukščiau, Europos integracijos procesas, greičiausiai, jau negrįžtamas. Atitinkamai, pagrindinis uždavinys — maksimaliai apsunkinti ir vilkinti jį. Antras — turėti įtaką naujo susivienijmo (JEV) funkcionavimui.
Ir čia visai naudinga yra Lietuva ir jos bendražygiai. Iš pradžių, tegul "nebemato konkretikos" Vokietijos ir Prancūzijos federalinėse iniciatyvose, o kai supriešinimas taps visiškai beprasmiškas, taps "kurmiais" (vidaus įtakos agentais".
Trumpai sakant, galima daryti prielaidą, kad, greičiausiai, Lietuva palaikys ES federalizaciją. Bet ne todėl, kad nuoširdžiai palaiko šią idėją, o todėl, kad Amerikai reikalingi savi žmonės JEV viduje. Kitaip tariant, Vilniaus vaidmuo, kaip JAV satelitas (formaliai nepriklausoma valstybė, bet politinės ir ekonominės įtakos jai turi kita valstybė), Jungtinėse Europos valstijose nepasikeis — gal tik naujomis sąlygomis taps sunkiau dirbti Baltųjų rūmų naudai, nes nuo Berlyno ir Paryžiaus priklausys labiau nei dabar (gali ir "maistą" atimti).
Bet įdomiausia tai, kad ištrūkusi iš vieno (sovietinio) "kalėjimo" Lietuva rizikuoja atsidurti kitame (prancūzų-vokiečių), kuris nors ir atrodo demokratiškai, gali tapti ne mažiau centralizuotu.
Nuostabus dalykas istorija…
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone
