VILNIUS, sausio 14 — Sputnik. Vienuolė Nijolė Sadūnaitė po Laisvės premijos įteikimo, sausio 13 dieną Seime vykstančio 1991 metų sausio 13-osios dienos įvykių 27-ųjų metinių minėjimo metu, pasakė kalbą apie Lietuvos dorovę.
Sadūnaitė pasmerkė dabartinę Lietuvos teismų sistemą ir nesąžiningus teisėjus. Ji priminė apie tragediją, kuri įvyko 2012 metais Kedžių šeimoje.
Tada verslininkas Drąsius Kedys nušovė Kauno apygardos teismo teisėją Joną Furmanavičių už savo dukters 8-metės Deimantės seksualinį prievartavimą. Po to Deimantės tėvas buvo nužudytas (tyrimas taip ir nenustatė, kas ir kaip tai padarė), o Deimantę iš šeimos, kurioje ji buvo auginama, jėga paėmė 240 ginkluotų Lietuvos policininkų.
Kedžių šeimoje įvykusi tragedija tapo visos Lietuvos tragedija.
Pasak Sadūnaitės, žmonės, kurie stojo ginti Lietuvą prie Seimo ir Vilniaus televizijos bokšto 1991 metais sausio 13-ąją dieną, yra panašūs į žmones, kurie gynė Kedžių šeimos teisę į Deimantės globą.
Teismas nusprendė grąžinti Deimantę jos motinai (kuri pati ir atidavė Deimantę seksualiai išnaudoti), tai reiškia, kad atidavė mergaitę į žmonių, prieš kuriuos ji liudijo, rankas.
Praėjo aštuoneri metai, tačiau visuomenėje mergaitės daugiau niekas nematė. Sadūnaitė priminė, kad iškart po Deimantės pagrobimo viešojoje erdvėje pasirodė filmukas, kuriame kažkokiomis medžiagomis apsvaiginta mergaitė sako, kad ji turi aštuonias rankas, o kiek vėliau buvo paviešintos netikros šios mergaitės nuotraukos, kad įtikintų visuomenę, kad Deimantė yra gyva.
Pasak Sadūnaitės, mergaitės, tikriausiai, nebėra gyvųjų tarpe.
"Iki šiol joks pareigūnas, taip pat ir mergaitės poėmį organizavęs tuometinis policijos generalinis komisaras — dabar premjeras neprisiėmė atsakomybės už valstybės nebesaugomą, o iš tiesų, tai visiškai izoliuotą mergaitę, kuri šiuo metu galėtų net interneto erdvėje bendrauti, deje internetas tyli", pažymi Sadūnaitė.
Pasak Sadūnaitės, mergaitės likimu susirūpinę piliečiai iki šiol reikalauja iš valdžios institucijų tiesos apie Deimantės likimą, rengia akcijas, tačiau atsakingi pareigūnai į tai niekaip nereaguoja, "tyli ir laisva save vadinanti didžioji žiniasklaida".
"Šios analogų Lietuvos istorijoje neturinčios daugiametės pilietinės akcijos atžvilgiu yra vykdoma totali informacinė blokada. <…> Tad noriu jūsų paklausti: kas čia? Ar tai ta laisvė, dėl kurios mes, negailėdami gyvybės, aukojomės 1991 metų sausio 13-ąją?" — klausia Sadūnaitė.
Be to, laureatė priminė prezidentei Daliai Grybauskaitei apie neištesėtą pažadą išsamiai ištirti šią situaciją.
Savo kalbos pabaigoje Sadūnaitė kreipėsi į Lietuvos vadovę, su prašymu ministrui pirmininkui Sauliui Skverneliui ir Seimo pirmininkui Viktorui Pranckiečiui iki vasario 16 dienos pateikti duomenis, ar Deimantė gyva, ir informuoti visuomenę apie dabartinę merginos buvimo vietą.
Sadūnaitė pabrėžė, kad Lietuvos šimtmečio sukaktimi ji negalės džiaugtis ir švęsti jos, kol negaus sąžiningo atsakymo į šį klausimą.
"Savo nekaltų žmonių aimanoms ir kančioms akla valstybė ir visuomenė, apsimetanti, kad nematė vaiko ašarų, negirdėjo jo klyksmo, švenčianti ir šokanti ant savo pačios pražudytų vaikų kapų, neturi ateities", — sako laureatė.
"Parodykite jos kapelį", — paprašė ji prezidentę Grybauskaitę, kuri buvo salėje, tačiau nekalbėjo, "kad mes šiandien galėtume ją aplankyti, padėti gėlių, nusilenkti, pasimelsti ir atsiprašyti, kad nesugebėjome jos išsaugoti".
Sadūnaitės manymu, Deimantė, tikriausiai, buvo nužudyta, nes dabar mergina tapusi mergaitė gana atsakingai galėtų duoti parodymus teisme apie pedofilus, užimančius svarbias pareigas dabartinėje Lietuvos Respublikoje.
Pasak Sadūnaitės, tai buvo padaryta, galbūt tam, kad šis baisus aukštų pareigūnų pedofilų nusikaltimas nebūtų ištirtas, o kaltininkai liktų nenubausti.
Pasitraukusi iš tribūnos Sadūnaitė vėl grįžo prie mikrofono ir pasakė susirinkusiems: "Prezidentė man ką tik pasakė, kad ji niekada nežinojo ir nežino, kur yra Deimantė Kedytė. O aš žinau!"