Jie išrado savo fake news, netikrų naujienų, variantą. Jeigu pasaulyje netikra naujiena — melaginga informacija, tai Lietuvoje netikra naujiena — ne melas, o mažareikšėmė žinia, pateikiama kaip reikšminga.
Štai pavyzdys. Šį lapkritį kelias dienas iš eilės, o gal ir visą savaitę televizinės vakaro žinių laidos prasidėdavo (!) ilgiausiais reportažais apie tai, kaip Seime užfiksuotas išgėręs Seimo narys. Žurnalistai apčiulpdavo šią "naujieną" iš visų pusių ir rakursų, rinkdami komentarus iš seimūno kolegų, politologų, medikų, psichologų ir policininkų.
Nesiginčiju, kad išgėręs Seimo narys Seimo pastate nusipelno bent jau papeikimo, bet ar vertas jis tokio visuotino dėmesio žiūrimiausiu laiku? (Atskira didžiulė problema šiuo atveju — etika, kadangi toks liguistas ir visuotinis dėmesys vienam žmogui, galbūt jau seniai ligoniui, papildomai žlugdo jį patį ir jo šeimą.)
Būtent tokio tipo netikros naujienos užtvindė mūsų žiniasklaidą. Žinių laidos ar pirmieji puslapiai kupini skandalingų smulkmenėlių, miegamojo paslapčių ar kriminalinių baisybių. Save gerbiantys žmonės perjungia kanalus, atsisako žiūrėti lietuvišką televiziją ar vartyti spaudą.
Likę, ypač provincijos gyventojai, toliau planingai skandinami šiame tuščių, netikrų, depresyvių "naujienų" liūne. Jos vėliau "gvildenamos", multiplikuojamos apžvalginėse, pokalbių šou laidose. Galima tik įsivaizduoti, kas po to dedasi nelaimingų žiūrovų galvose. Juos galima tik užjausti.
Taigi, apibendrinkime. Apytikriai nuo 1995 metų (tada įgavo pagreitį žiniasklaidos privatizacija ir naujų privačių televizijos kanalų atsiradimas) stebime progresuojančią žiniasklaidos bulvarizaciją, skandalizaciją ir kriminalizaciją (kriminalinių naujienų gausos prasme).
Deja, bulvarizacijos sutapimas su privatizacija neatsitiktinis. Naujieji savininkai norėjo greito pelno. Greitą pelną duodavo reklamos gausa ir skandalai. Nes skandalai prikausto miesčionių dėmesį, kelia žiūrimumo reitingus, vadinasi, ir įplaukas iš reklamos. Ydingas ratas užsidarė.
Kita mūsų žiniasklaidos lygio smukimo priežastimi tapo procesas, kurį galima įvardinti kaip šalies provincializacija, prasidėjusi po 1991 metų. Atgavusi tarptautinį savo suvereniteto pripažinimą, Lietuva buvo atkirsta nuo informacinių srautų iš didžiulės Rytų erdvės, iš Rusijos (ir Eurazijos platesniąja prasme). Paradoksalu, bet laisvė susiaurino pasaulėžiūrą.
Eilinis Lietuvos gyventojas kur nors Šiaulių rajone jau nebegalėjo laisvai žiūrėti Rusijos televizijos kanalų arba gauti rusiškų laikraščių, o anglų ar vokiečių kalbų jis nemokėjo. Rusiška televizija tapo jam per brangia paslauga, laikraščiai irgi, o Vakarų kalbų jis, kaip minėta, nemokėjo — ir neišmoko iki šiol, išskyrus dalį jaunimo.
Po Ukrainos įvykių Lietuvos valdžia iš viso emė drausti kai kuriuos rusiškus kanalus. Tiesa, lieka internetas, bet juo kaip informacijos šaltiniu naudojasi labiau išsilavinusi gyventojų dalis.
Todėl bene vieninteliu informacijos šaltiniu, langu į pasaulį lietuvių daugumai tapo minėta skandalizuota ir bulvarizuota lietuviška žiniasklaida. Ji per šiuos dešimtmečius "užsiaugino" atitinkamą žiūrovą, pripratusį prie greito ir žemos kokybės informacinio "maisto".
Užsidarė dar vienas ydingas ratas. Dabar jau net ir gerai profesionaliai paruoštas žurnalistas (kurį retai aptiksime) priverstas vis tiek ruošti žemos kokybės "informaciją", kadangi kitokios minėti žiūrovai ar skaitytojai jau nebenori, ji būtų jiems per sudėtinga.
Žodžių junginys "fake news" tapo metų žodžiu >>
Bendras šalies ekonominis skurdas atsispindi ir žiniasklaidoje, o ekonomiškai skurdi žiniasklaida pagal apibrėžimą negali pateikti savo auditorijai kokybiškos informacijos. Reporterių algos mažos, tad šį darbą atlieka žalias jaunimėlis be gyvenimiškosios patirties.
Samdyti rimtų analitikus ir tuo labiau korespondentus užsienyje televizijoms trūksta pinigų, be to, ir noro, nes, kaip minėta aukščiau, auditorija jau atprato nuo rimtos, tiriamosios žurnalistikos. Jai duok skandalų! Žinoma, šiame liūne murkdosi ir keli šviesūs žurnalistų protai, bet jie ištirpsta bendrame fone.
Atskira problema — žiniasklaidos priklausomybė nuo verslo grupių, kurios nusipirko pagrindinius televizijos kanalus, laikraščius ir portalus. Ir nuo valdžios, kadangi valdžios įstaigos užsako daug reklaminių straipsnių ir laidų bei mainais tikisi mažesnės kritikos iš žiniasklaidos pusės.
Po Ukrainos krizės valdžia, ypač specialiosios struktūros ėmė dar intensyviau domėtis žiniasklaidos turiniu ir redakcijų politikomis. Net ir nespecialisto akiai akivaizdus kai kurių redakcijų ir jų produkcijos ryšys su saugumo departamentu, o atskiri žurnalistai patys mielai pripažįsta vykdantys jo prašymus.
Ukrainos įvykiai pagimdė kadaise jau pamirštus žurnalistų pusbrolius — propagandininkus. Jų pastangomis žiniasklaidoje dabar itin dažnai šmėžuoja terminas "informacinis karas". Jie jaučiasi to karo generolais ar leitenantais ir, matyt, svajoja užsitarnauti ordinus bei medalius. Jei "informacinio karo" nebūtų, jį, kaip sakoma, reikėtų išgalvoti.
Taigi, apibendrinkime. Sąjūdžio laikų svajonės, kad naujoji žiniasklaida bus laisva, objektyvi ir kokybiška, liko svajonėmis. Žiniasklaidos laisvę bei objektyvumą riboja verslo interesai ir primityvi nacionalinio saugumo politika. O kokybę smukdo bendras šalies skurdas ir paūmėjęs provincialumas.
Ir vis tik yra pagrindo optimizmui. Vis tik dabartinė padėtis — geresnė nei tarybiniais laikais. Tada visai žiniasklaidai vadovavo viena partija, ir redakcijos negalėjo išeiti iš vienos ideologijos ribų. Galiojo griežta cenzūra.
Šiandien cenzūra žiniasklaidoje nebe tokia. Ji yra, bet silpnesnė ir netiesioginė. Nebėra vienos partijos spaudimo. Rusofobija kaip ideologija pakeitė marksizmą-leninizmą, ir politinėmis temomis rašantis ar filmuojantis žurnalistas neturi perspektyvų, jeigu jis ne rusofobas. Bet, skirtingai nei anais laikais, jis bent jau turi laisvę rinktis. Jis gali išvykti iš Lietuvos į Vakarus ar kurti savą žiniasklaidos kanalą, ko tarybiniais lakais negalėjo.
Tai, žinoma, menka paguoda… Tačiau ta gerokai susiaurėjusi, bet vis dar esanti žiniasklaidos laisvės erdvė dar teikia vilties, kad kada nors savo vardo verti žurnalistai ją išplės. Ir beveidę frazę "informuoti negalima propaguoti" pakeis į "informuoti, negalima propaguoti".
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija
