Apie tai, ar įmanoma atkurti Lietuvos ir Rusijos santykius, ar yra tikimybė Baltarusijai įstoti į ES ir kokie yra pagrindiniai Baltijos respublikos pasiekimai, interviu Sputnik Lietuva papasakojo Lietuvos Seimo pirmininko pavaduotojas, buvęs šalies ministras pirmininkas Gediminas Kirkilas.
- Netrukus bus švenčiamas Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmetis. Kaip Jūs vertinate Lietuvos pasiekimus iki šios datos? Kokie yra pasiekimai, ir kokios sritys dar laukia papildomų darbų?
— Pasiekimų iš tikrųjų yra nemažai, pavyzdžiui, užsienio politikos srityje. Lietuva yra labai rimtų aljansų narė, o to dar nebuvo prieš karą, kai diplomatiškai Lietuva buvo beveik izoliuota. Visų pirma, dabar mes esame Europos Sąjungoje.
Ekonomiškai mes taip pat pasiekėme daug, nors ir yra tam tikrų nuostolių — gana didelė emigracija. Ji pirmiausia susijusi su tuo, kad Europos Sąjunga tapo prieinama visiems, visi atvėrė darbo rinkas. Žmonės ieško, kur geriau. Kai kurie išvažiuoja, kai kurie grįžta — dažnai su kapitalu, su geru išsilavinimu. Procesas yra dviprasmiškas.
Bet manau, kad pasiekimų yra daugiau nei trūkumų. Perėjimas nuo socializmo prie rinkos ekonomikos niekada nebuna lengvas. Kažkam pasiseka, kažkas yra aktyvesnis, kažkas yra greitesnis, kažkas — atvirkščiai. Ne visos kartos žengė į šį laikotarpį su vienodais talentais. Galų gale, amžius taip pat svarbus norint aktyviai dalyvauti versle ar dar kur nors. Lietuviai yra labai kritiški, jie mato daug minusų, jie kritikuoja, bet aš manau, kad tai gerai.
- Jūsų nuomone, ar yra Lietuvos ir Rusijos santykių perspektyva? Dabar, šiame etape, ar galima ką nors nuveikti, kad juos pagerintų?
— Rusijos ir Lietuvos santykiuose mes visada matome tik politinę dalį. Jei pažvelgti giliau, į skirtingus dalykus, tai nepaisant gana įtemptų santykių, sankcijų, prie kurių palaikymo prisijungė ir Lietuva, prekyba tarp šalių auga. Nepaisant skirtingų požiūrių, vyksta aktyvus kultūrinis bendradarbiavimas.
Turime Kaliningrado tranzitą. Lietuva yra vienintelė šalis, turinti tokią atsakomybę ir privilegiją. Čia yra įvairus tranzitas — ne tik keleivinis, bet ir krovininis, ir net karinis. Prekyba vyksta, nepaisant visų kliūčių — su Kaliningrado sritimi. Ten yra mūsų interesų — išsaugoti paminklus, pavyzdžiui, Kristijono Donelaičio muziejų, išsaugoti mūsų kalbą, nes maždaug 50 tūkstančių lietuvių gyvena Kaliningrade.
Yra labai daug atskirų elementų, kurie, galbūt, kai kuriomis aplinkybėmis galėtų žymiai pagerinti santykius. Bet manau, kad Rusija turi būti aktyvesnė. Aš, pavyzdžiui, buvau labai nustebintas, kai ką tik tapau premjeru 2006 metais, ir mes padarėme pareiškimą, kad norime gerų santykių su Rusija. Vietoj to po savaitės buvo uždarytas "Družba" dujotiekis. O prieš keletą metų iki šio įvykio, aš buvau prezidento atstovas derybose su ponu Rogozinu dėl Kaliningrado tranzito, kurios, mano nuomone, sėkmingai pasibaigė.
Santykiai tarp politikų — tarp aukštų politikų, tarp valstybių, kaip rodo mano patirtis, nėra tokie paprasti dalykai. Yra daug subjektyvaus, politikų veiksmus diktuoja ir vidaus politika, ir žmonių nuotaika.
Pasakyti, kad tai neįmanoma (atkurti Lietuvos ir Rusijos santykius — Sputnik), aš negalėčiau. Manau, daug kas priklausys nuo to, kaip bus išspręsta situacija Ukrainoje — ji taip pat paveikia mūsų santykius, ir ne tik mūsų, bet ir Rusijos ir Europos Sąjungos bendradarbiavimą. Sunku prognozuoti, bet galimybė yra.
- Galbūt tai bus įmanoma, kai ateis naujos kartos politikai?
— Be abejo, nauji lyderiai — tai naujos galimybės. Kalbant apie Lietuvą, tai jau gana aišku. Prezidento rinkimai Lietuvoje vyks 2019 metais. Dalia Grybauskaitė negalės juose dalyvauti, turėsime naują prezidentą. Kalbant apie Rusiją — aš nežinau. Bet kuriuo atveju Rusijos spauda rašo, kad bus Vladimiras Putinas.
- Jūs paminėjote Ukrainą. Kartą Jūs pasakėte, kad Lietuvos dėka Kroatija tapo 28-ąja ES nare, o Ukrainoje įvyko antroji "oranžinė revoliucija".
— Aš pasakiau "ne Lietuvos dėka" — Kroatija tapo 28-ąja ES nare Lietuvai pirmininkavus ES. Žinoma, jie tapo ES nariais daugiausia dėl savo veiklos, o mes tik įforminome.
- Pasirodo, tai, kas įvyko Ukrainoje, šis "euromaidanas" — tai taip pat yra Lietuvos "nuopelnas"?
— Manau, tai visų pirma pačių ukrainiečių nuopelnas. Tada vyko aukščiausiojo lygio susitikimas. Buvęs Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovičius seniai žadėjo, kad jis prisijungs prie sutarties (susitarimo dėl laisvosios prekybos zonos su ES — Sputnik), bet neprisijungė. Tai sukėlė gyventojų nepasitenkinimą. Iki paskutinės minutės jis sakė, kad prisijungs. O po to atvyko į Vilnių ir nepasirašė.
- Interviu žiniasklaidai Jūs pasakėte, kad asmeniškai pažįstate Viktorą Janukovičių ir laikote jį geru politiku. Bet tai Jūs sakėte anksčiau. Kaip dabar žiūrite į jį?
Kaip politikas jis nejautė žmonių nuotaikos. Būtina viską jausti. Mes turėjome santykių su juo, kai aš buvau ministras pirmininkas. Mes pasirašėme keletą sutarčių, tada mūsų bendradarbiavimas buvo pozityvus, todėl aš taip ir kalbėjau apie jį.
- Pasirodo, jis padarė lemtingą klaidą?
— Jei jis nepajautė momento ir nesielgė adekvačiai ir nesugabėjo to padaryti, jis netgi buvo priverstas išvykti iš šalies, tai reiškia, kad jis padarė klaidą.
- Jūs sakėte, kad Lietuva laukia, kad Baltarusija įstotų į ES.
— Mes to, žinoma, nelaukiame, bet manau, kad anksčiau ar vėliau tai įvyks.
- Jūs paminėjote, kad daug žmonių išvažiuoja iš Lietuvos. Bet jei Baltarusija prisijungs prie ES, ar žmonės taip pat paliks ją? Pasirodo lazda turi du galus.
— Sunku pasakyti. Kiek žinau, baltarusiai turi šiek tiek kitą mentalitetą. Baltarusiai, jei galima taip pasakyti, yra sėslesni. Tam yra daug priežasčių. Tačiau kuo vėliau šalys įstos į ES, tuo daugiau jos turės tokių iššūkių. Bet jei baltarusiai ir išvažiuos kur nors — tai į kaimynines šalis, galbūt į Lietuvą, Rusiją, Ukrainą. Aš nemanau, kad jie yra žmonės, kurie stipriai migruoja — beje, net ir tokiu mastu, kaip ukrainiečiai šiandien.
- Dažnai sakoma, kad įstojimas į ES lygiareikšmis išvažiavimui iš šalies.
— Tai nėra visiškai teisinga. Prisijungimas prie ES yra gana ilgas procesas. Būtina laikytis daugybės skirtingų sąlygų, pakeisti visą teisinę bazę. Šalis nebus priimta į ES, jei ji yra labai žemame lygyje. Prisijungimas prie Europos Sąjungos gali labai pakelti šalį — tai reiškia, kad bus mažiau priežasčių ją palikti.
- Dabar klausimas, kuris sukelia ginčų su Baltarusija, — tai Baltarusijos atominė elektrinė. Jūs, dar būdamas ministru pirmininku, sakėte, kad iki 2015 metų Ignalinos atominės elektrinės pagrindu bus galima pastatyti šiuolaikinę atominę elektrinę. Jau atėjo 2018 metai, tačiau nieko taip ir nepadarėte.
— Taip, nes Lietuvoje į valdžią atėjo kita vyriausybė. Po manęs planai buvo pakeisti, o mūsų potencialūs partneriai — Lenkija, Latvija, Estija — nelaukė. Žinoma, Lietuva yra per maža, kad viena statytų atominę elektrinę. Didžiausią įnašą turėjo padaryti Lenkija, ir tada ji buvo labai aktyvi. Tačiau po manęs vyriausybė pakeitė planus ir viskas buvo atidėta. Tokiems projektams visada svarbus laikas. Jei laikas prarastas, nieko nebus.
- Ar yra perspektyva grįžti prie šio projekto?
— Kuo toliau — tuo mažiau motyvų tai daryti. Kadangi mes jau praleidome kabelį (NordBalt jungtis — Sputnik) į Švediją. Mes turėsime jungtis su ES per Lenkiją, su Suomija per Latviją ir Estiją. Lieka vis mažiau priežasčių tai padaryti, o projektas yra brangus. Be to, žinoma, jis turi būti regioninis.
- Kartą jūs išreiškėte mintį, kad Rusija turi būti arčiau ES. Ar tai reiškia įstojimą į Europos Sąjungą arba lygiagretų egzistavimą?
— Prieš dešimt metų Rusija turėjo partnerystės susitarimą. Kiek aš suprantu, bendradarbiavimas su ES yra labai svarbus Rusijai. Tikriausiai, dabar jų prekyba yra didžiausia ES, nepaisant visų sankcijų. Rusija — Europos šalis, žinoma, su visa savo specifika, tačiau ji turi turėti gerus santykius su ES. Deja, situacija Ukrainoje tai sugadino.
- Kaip supratau, dar nėra santykių gerinimo perspektyvų?
— Manau, tol, kol Ukrainoje konfliktas tęsis, jų nebus.