Svarbu suprasti, kodėl egzistuoja toks elito ir masių pozicijų atotrūkis ir kuo tai gali baigtis.
Lietuvos mokslininkai atliko tyrimą, kuris nustatė, kad pagrindinės šalies žiniasklaidos priemonės 2015 metais daugiausia kalbėjo apie galimą Rusijos invaziją į Lietuvą ir kitokias rusiškas grėsmes.
Tuo tarpu gyventojų apklausos parodė, kad jiems svarbiausi yra socioekonominiai iššūkiai: visuomenės senėjimas, emigracija, alkoholizmas bei narkomanija, didėjanti socialinė nelygybė, mažėjantis gimstamumas.
Kartu pažymėtina, kad dėl pastarųjų grėsmių aktualumo visuomenėje kyla mažiausiai ginčų, o dėl išorinių — daugiausia.
Kodėl Lietuvoje dominuoja Rusijos grėsmė
Teoriškai galima išskirti keletą priežasčių, kodėl viešoji ir visuomeninė darbotvarkė nesutampa.
Pirma, tai elito bandymas, akcentuojant išorinę grėsmę, nukreipti žmonių dėmesį nuo svarbesnių vidinių problemų, kurių valdžia efektyviai spręsti negali.
Antra, politikams auginti asmeninį politinį kapitalą, o žiniasklaidai — reitingus, žymiai lengviau, vaizduojant save Tėvynės gynėju ir kuriant skambias antraštes apie išorinį priešą, negu sprendžiant sudėtingus socioekonominius klausimus.
Trečia, atitinkama darbotvarkė gali būti primesta iš užsienio. Kitaip tariant, dominuojanti valstybė gali diktuoti satelitui, ką jis turi sakyti šalies viduje ir tarptautinėje arenoje, ką kryptingai "pulti" informacine prasme, o ką šlovinti.
Ketvirta, išorinio priešo sukūrimu yra suinteresuotos vietos jėgos struktūros (kariuomenė ir specialiosios tarnybos), nes tai garantuoja joms didesnį finansavimą.
Kalbant apie Lietuvą, galima pažymėti, kad žodinė ir simbolinė praktinė kova su Rusija dalinai yra valdžios bandymas užmaskuoti vidines nesėkmes. Tačiau pagrindinis faktorius, lemiantis rusiškos grėsmės dominavimą šalies viešajame diskurse, yra lietuviško elito (pirmiausiai, prezidentūros ir konservatorių partijos) orientacija į vadinamuosius JAV "vanagus". Likusi vietinės politinės bendruomenės dalis ir žiniasklaida tiesiog nenori tapti "valstybės priešais".
Galimos elito ir masių atskirties pasekmės
"Valstiečių" partijos pergalė paskutiniuose Seimo rinkimuose jau parodė, kad visuomenė smarkiai nusivylė tradicinėmis partijomis ir pasiruošusi "perkrauti" politinę sistemą. Tačiau praktiškai mažai kas pasikeitė — puolanti Rusija vis dar pagrindinė tema, o vidaus politikos kokybė net pablogėjo. Susidaro įspūdis, kad Lietuvai svarbiau gauti priešlėktuvinės gynybos sistemas, negu nugalėti emigraciją.
Tačiau prielaidų galvoti, kad tokia situacija gali baigtis socialine įtampa (gatvės protestais), kol kas nėra. Pirma, lietuviai protestuoja kojomis, paprasčiausiai išvažiuodami iš valstybės, kuri jų negirdi. Antra, Lietuvos visuomenė yra socialiai kantri ir pasyvi — net sunku pasakyti, kas turi įvykti, kad lietuviai masiškai eitų prie parlamento ar prezidentūros.
Be to, šalyje nėra politinių jėgų, kurios norėtų suaktyvinti gatvės politiką. O tos, kurios, galbūt, ir norėtų, neturi tam finansinių ir informacinių galimybių bei pakankamo populiarumo.
Tokiu būdu, galima pasidžiaugti, kad, nepaisant valdžios ir žiniasklaidos primetamos nuomonės, Lietuvos gyventojai adekvačiai vertina realybę. Kita vertus, požymių, kad atotrūkis tarp elito ir masių pozicijų mažės, nėra. Tačiau tai nereiškia, kad viskas baigsis lietuvišku "Maidanu", nes lietuviai linkę ne protestuoti, o išvažiuoti.
Bendrai paėmus, dabartinė Lietuvos valdžios ir žmonių atskirties problema nėra išskirtinė. Šiuo metu tai europinė tendencija, ir faktiškai niekas tiksliai nežino, kaip spręsti šią problemą. Atitinkamai vis populiaresni tampa kraštutinių pažiūrų populistai, ko Lietuva kol kas sugebėjo išvengti, bet tam tikro pagrindo nerimui yra.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone.
