Vos tik Grybauskaitė savo metiniame pranešime padėkojo Vokietijai už saugumo garantijas Lietuvai, Berlyne prasidėjo politinės audros. Kėdė po Angela Merkel rimtai susvyravo. Be to, kanclerės oponentus palaikė Donaldas Trampas, kurio santykiai su Angela Merkel apskritai nesusiklostė.
Maža to, susidaro įspūdis, kad pastaroji yra sistemingai "išstumiama" iš einamų pareigų. Lieka suprasti, kas, kodėl ir kaip gali paveikti Lietuvą.
Viena prieš visus
Valdžios krizė Vokietijoje atsirado dėl migracijos. Tačiau, mes galime daryti prielaidą, kad tai tik patogus pretekstas pašalinti Merkel (jis patogus tuo, kad "atvirų durų" poltika — pažeidžiamiausia jos vieta). Kas gi stoja prieš Angelą?
Vokietijoje sukilimui vadovauja vidaus reikalų ministras Horstas Zeerhoferis — tas pats, kuris susitiko su Vladimiru Putinu, būdamas Bavarijos vadovu. Kitaip tariant, nuo Merkel pavargo tie, kam atsibodo antirusiškos sankcijos.
Antra, Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas daro nežmonišką spaudimą kanclerei, kad ji aktyviau palaikytų jo federalistines iniciatyvas, o ji elgiasi atsargiai ir lėtina procesą. Todėl Europos integruotojams būtų parankus ryžtingesnis Vokietijos lyderis.
Atsižvelgiant į migracijos problemą, šioje situacijoje mažai tikėtina, kad Merkel sulauks paramos iš kitų ES šalių, kurios jau seniai laukė, kada gi "Akela suklys", kad galėtų pasakyti: "Gana!"
Trečia, ko gero, Trampas iš tikrųjų trokšta pašalinti Merkel. Įdomu tai, kad neseniai Italiją aplankė jo buvęs (o gal ir esamas) patarėjas Stivenas Benonas, ir ten susiformavo vadinamoji dešiniųjų populistų koalicija, po kurios prezidentas ir Italijos ministras pirmininkas prakalbo vienu balsu. Be to, Benonas Europoje susitiko ir su "Alternatyvos Vokietijai" atstovais, kurie ideologiškai yra netoli nužengę nuo dabartinės Italijos valdžios.
Trumpai tariant, prieš Merkel sukilusi visa koalicija. Pabrėžtina, kad šių grupių interesai gali skirtis ir sutapti, tačiau kanclerio figūra, regis, netinka jiems visiems. Kaip sakoma, pirmiausia mes išspręsime šią problemą, o vėliau išsiaiškinsime tarpusavyje.
Kaip patyrusi "nomenklatūros atstovė", Merkel tikrai gali bandyti priešintis, vilkinti laiką, tačiau žiūrint į platų oponentų frontą, atrodo, kad net jos sutikimo su viskuo pozicija jų netenkins — tik atsistatydinimas (jei reikia, per išankstinius rinkimus).
Krienai ne saldesni už ridiką
Lietuvai šioje situacijoje turėtų rūpėti politika, kurios laikysis tas, kas užims dabartinės Vokietijos kanclerės vietą.
Jei tai bus tik aktyvus eurofederalistas — pusė bėdos. Galima susitaikyti su tuo, kad teks gyventi pagal Berlyno ir Paryžiaus diktatą, jei prisidės daugiau ar mažiau dosnus Europos finansavimas. Bet jei Vokietijai vadovaus minėtas Zeehoferis ar kažkas kitas panašaus požiūrio — prasti popieriai.
Gali kilti problemų su "teisingu" "Rusijos grėsmės" suvokimu ir tolesne NATO militarizacija Baltijos regione (pavyzdžiui, su regioninės oro gynybos sistemos kūrimu). O toliau — Ukrainos pozicijos persvarstymas ir sankcijų Rusijai sušvelninimas ar atšaukimas.
Esant tokiai situacijai, gerai būtų nubėgti pasiskųsti į Vašingtoną, tačiau ten ― Trampas, kuris mano, kad Krymas priklauso Rusijai, kalba apie "didijį aštuonetą" ir yra iš esmės pasirengęs leisti Europai tvarkytis pačiai. Situacijos rimtumą neseniai patvirtino NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas, kuris sakė, kad tarp JAV ir sąjungininkų "esama realių skirtumų" tokiais klausimais kaip prekyba, klimato kaita ir branduolinis sandoris su Iranu, ir kitur "neužrašyta ant akmens", kad "transatlantinė sutartis visada klestės".
Tokiu būdu, galimas vadovybės pasikeitimas Vokietijoje gali baigtis Lietuvai didžiulėmis problemomis užsienio politikos atžvilgiu, kurių kontekste "Nord Stream-2 " pasirodys menkas nepatogumas. Kaip jas teks spręsti, šiandien sunku pasakyti — reikia įvertinti "katastrofos" mastą.
Kol kas Merkel laikosi, tačiau yra pojūtis, kad tai yra pabaigos pradžia…
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.