Lietuvoje įvyko dar vienas viešas nacionalistinis (netgi šovinistinis) išpuolis vietinės rusų mažumos atžvilgiu. Jo autorius ― radikaliais antirusiškais pareiškimais garsėjantis pramoginių renginių vedėjas Algis Ramanauskas "Greitai". Be to, Alytaus rajone buvo demontuotas sovietinio kario paminklas. Ar tai reiškia, kad draugiški rusų ir lietuvių santykiai neįmanomi?
Kas, jeigu ne rusofobija?
"Žinių radijo" laidos "Greiti pietūs" vedėjas Ramanauskas protingu veidu pasakė: "Po Krymo aneksijos aš susidariau įspūdį, kad mūsų gimnazijos, kur mokosi mūsų rusiukai, yra rusiškojo fašizmo indoktrinavimo židiniai". Kaip sakoma, be komentarų.
Tačiau jo pašnekovė, istorikė ir apžvalgininkė Regina Statkuvienė, sureagavo į šiuos žodžius ramiai ir savo ruožtu pastebėjo, kad Lietuvos rusų mokyklose vyksta uždaras gyvenimas, o iš savo kultūrinės erdvės vaikai gauna tik tam tikro turinio informaciją, kas sudaro sąlygas tam kultūriniam getui išlikti.
Ramanauskas jau ne pirmą kartą niekina Rusiją ir rusus, skatindamas tautinę nesantaiką. Pavyzdžiui, savo 2016 metų straipsnyje "Karas su Rusija", kuris buvo paskelbtas rimtame tinklapyje Alfa.lt, jis parašė: "Dar 2001 metais aš įnikau į Vru-netą (rusiškąjį internetą) ir buvau apstulbęs, pamatęs, kokia psichiškai nesveika buvo absoliuti rusų dauguma politiniuose forumuose, <...> buvo baisu matyti, kad rusai iš esmės pernakt atsikeitė atgal, į savo gyvulišką nacistinį pradą".
Tiesa, tada jis dar manė, kad "didesnė dalis Lietuvos rusų yra OK", bet dėl viso pikto apsidraudė, pridurdamas: "Bet čia aš galiu klysti". Kai pamatė, kad mūsų šalyje gerbėjų turi Olegas Gazmanovas, turbūt, nusprendė, kad suklydo, ir pasiūlė viešai pakabinti juos žemyn galva pakankamai žemai, kad visi benamiai šunys galėtų ant jų nusišlapinti.
Kai girdi tokius pasisakymus, iš pradžių labai norisi ginčytis, bet po to supranti, kad čia arba "juodieji" viešieji ryšiai, arba tiesiog nepagydoma diagnozė. Svarbesnis yra klausimas: "Ramanausko pozicija ― tai tik vieno žmogaus nuomonė, ar dominuojanti tendencija Lietuvoje?"
Atskirti grūdus nuo pelų
Jeigu nori įtikinti save, kad viskas šiuo atveju daugiau negu baisu, padaryti tai paprasta. Pirma, Ramanausko žodžiai nesulaukia jokių juridinių pasekmių. Antra, didesnė dalis Lietuvos žiniasklaidos ir apžvalgininkų (pavyzdžiui, tokių kaip Andrius Tapinas) ― vienas didelis Algis "Greitai". Gal ne toks šovinistinis, bet esmė ta pati. Bet kokia alternatyvi nuomonė pristatoma kaip "prokremliška propaganda".
Trečia, Lietuvoje buvo atsiradęs ukrainietiško tinklalapio "Taikdarys", kuriame skelbiami "liaudies priešai", analogas "Vatnikas" (po kurio laiko tyliai užsidarė ar buvo uždarytas, bet juk atsirado). Pagaliau, Lietuvos politiniame diskurse jau daug metų dominuoja antirusiška isterija, o Vilniuje buvo nuimtos sovietinės "Žaliojo tilto" skulptūros, nors kultūros institucijos kritiškai žiūrėjo į tokį žingsnį.
Tačiau ne viskas yra taip blogai, kaip atrodo. Pirma, Rusijoje gerai žinomi ir gerbiami tokie kultūros veikėjai kaip režisierius Rimas Tuminas ir aktorė Ingeborga Dapkūnaitė. Antra, nepaisant visų gąsdinimų ir perspėjimų, Lietuvos miestai draugauja su Rusijos miestais. Savo ruožtu rusų turistai su malonumu lankosi Palangoje.
Na, ir dar kartą apie sovietinio kario paminklo demontavimą Alytaus rajone. Darbams vadovavęs Valdas Keidošius, kuris dalyvavo ir jo pastatyme, pažymėjo, kad skulptūra jam nė kiek netrukdė ir galėjo ten pat stovėti toliau, "juk istorijos neperrašysi, čia žmonės juk kariavo, žuvo, praliejo kraują".
Trumpai sakant, Lietuvos draugystė su Rusija turi tvirtą žmogiškąjį pagrindą, kurį reikia saugoti ir puoselėti, o kartu neleisti tokiems kaip Algis Ramanauskas supriešinti dvi tautas (panašiai, kaip Rusijos santykių su Ukraina atveju reikia atskirti neadekvatų Kijevo režimą nuo paprastų ukrainiečių, kurių teigiamas požiūris į Rusiją sugrįžta).
Netoliaregiški politikai, žurnalistai ir pramogų verslo atstovai ateina ir išeina, o Lietuva ir Rusija lieka.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija