Atsiliepimo iniciatoriai tapo Lietuvos konservatoriai, kurie nerimauja dėl kalinių Rusijos kalėjimuose likimų, pamiršdami apie politinius kalinius Ukrainos ir gimtosios Lietuvos kalėjimuose.
Riebaluotas žemėlapis "Čiupk Rusiją!"
Lietuvos rusofobai tapo aktyvesni. Po šešių mėnesių vyks keli rinkimai — į vietos valdžios institucijas, į Europos Parlamentą ir Lietuvos prezidento. Atėjo laikas pašaukti savo rinkėjus į barikadas ir perimti į savo rankas valdžią, kuri buvo praleista per paskutinius parlamento rinkimus 2016 metų rudenį. Dešinieji turi vieną, amžiną šūkį — "Čiupk Rusiją!"
Padidinti spaudimą Maskvai, įvesti ir sustiprinti sankcijas "už Krymą", "už Ukrainą", "už Gruziją", "už Skripalius", "už Mumbą-jumbą", "už Savčenko"! O, atsiprašau, "už Sencovą" ir kitus šimtus tūkstančių ir milijonų ukrainiečių… iš telefono abonentų knygos!
Kaip sakė TSRS generalinis prokuroras Višinskis, svarbiausia, kad būtų žmogus, o straipsnis jam visada atsiras. Štai ir dabartiniai nacionaliniai patriotai turi vieną svajonę — kad Rusija gyventų amžinai, o lojimo į jos pusę temą visada ras Lietuvoje. Jei nebus Rusijos, ką tada kaltinti dėl visų Lietuvos bėdų?
Per 27 visos naujausios, posovietinės Lietuvos istorijos metus Lietuvos konservatoriai niekuo kitu nesugeba suvienyti savo rinkėjų. Rusofobinė isterija — tai Vilniaus ne tik vidaus, bet ir užsienio politikos kozirinis tūzas visais šiais metais.
Be Rusijos dešiniesiems nuobodu
2008 metais Lietuvos dešiniesiems pasisekė su penkių dienų karu Abchazijoje ir Pietų Osetijoje. Savo isterija "Laisvė Abchazijos ir Osetijos gyventojams!" jie įvarė baimės Lietuvos žmonėms, neva, dabar Rusija pajudės į Baltijos šalis. Rinkėjai patikėjo ir suteikė dešiniesiems ir liberalams valdžią ketveriems metams. Tiesa, rusai taip ir neatėjo net Seimo ir Vyriausybės, susidedančių iš dišiniųjų ir liberalų, kadencijos pabaigoje.
Prieš kitus Seimo rinkimus Lietuvoje 2012 metais Rusija, lyg tyčia, nieko nepuolė. Apie Gruziją tuo metu visi pamiršo. Ir Europa jau suprato Michailo Saakašvilio kaltę dėl šio karo sukėlimo. Kaip šio pasyvaus Rusijos elgesio tarptautinėje arenoje rezultatas — dešinieji konservatoriai su trenksmu pralaimėjo rinkimus ir vėl atsisėdo ant kieto opozicijos suoliuko vietoj minkštų kėdžių Vyriausybėje ir Seime.
Ir štai atėjo karštieji 2014 metai. Išmintingai vadovaujant Europos ir Lietuvos dešiniesiems, asmeniškai prezidentei Daliai Grybauskaitei, pirmininkaujančiai istoriniame viršūnių susitikime "Ukraina-ES" Vilniuje, Ukrainą "už kaltūnų" nutempė į Europos Sąjungą. Ji priešinosi, nusibrozdino iki kraujo, bet pasidavė.
#freeSencov vietoj #freeSavchenko
Nuo to laiko Lietuvos konservatoriai tapo laukiamiausiais svečiais Kijeve. O jų prezidento Petro Porošenko palaikymas pristatomas kaip visos Europos nuomonė. 2016 metais būtent lietuviai vieni pirmųjų išpopuliarino šūkį "Laisvė Savčenko!" Net JAV senatorius Makeinas reikalavo paleisti Nadią ir pavadino ją "laisvės ir demokratijos ikona". Bet po to, kai Savčenko iš Rusijos kalėjimo persikėlė į Aukščiausiąją Radą ir Europos Tarybos Parlamentinę Asamblėją, o po to… į Ukrainos kalėjimą, Vilniuje apie ją kažkodėl pamiršo ir Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius nustojo kviesti visą pasaulį #freeSavchenko.
Dabar raidės plakatėliuose, su kuriais Lietuvos konservatoriai priprato fotografuotis prie Rusijos ambasados tvoros, pasikeitė. Vietoj #freeSavchenko pasirodė #freeSencov. Ir nesvarbu, kad Ukrainos režisierius Sencovas buvo nuteistas Rusijoje pagal baisiausią šiandien pasaulyje straipsnį — terorizmą. Lietuvos nacionalistų manymu, jis nėra kaltas, kaip nekalti tūkstančiai Ukrainos nacionalistų, šaudantys Donbaso gyventojus ir deginantys gyvus Odesos gyventojus. Juk jie tai padarė dėl Ukrainos europinio pasirinkimo.
#freeJurijMel — rąstas Lietuvos akyje
Isteriški Lietuvos konservatorių, kurie rūpinasi badaujančiu Rusijos kalėjime Sencovu, riksmai iškart nutyla, kai Rusijos diplomatai pradeda kalbėti apie Lietuvos kalėjime esantį Rusijos pilietį Jurijų Melį ir pasmerktą kalėti iki gyvos galvos buvusį Rygos omonininką Konstantiną Michailovą (Nikuliną).
Michailovas-Nikulinas buvo nuteistas pagal bylą dėl 1991 metų liepos 31 dieną Medininkų pasienio kontrolės punkte Lietuvos pasieniečių sušaudymo. Įtikinamų įrodymų prieš kaltinamąjį teismo metu prokurorai nepateikė. Tiesiog Lietuvos teisingumas per daugelį metų sugebėjo nustatyti ir rasti tik vieną Rygos omono pareigūną, kuris 1991 metų vasarą buvo Lietuvoje. Štai jis ir buvo paskirtas kaltu dėl septynių Lietuvos sienos apsaugos pareigūnų žuties.
Buvęs Tarybų kariuomenės karininkas Jurijus Melis ir dar 68 įtariamieji, kurių nesugebėjo pasiekti Lietuvos teisingumo rankos, kaltinami prisidėjimu prie 14 žmonių žūties ir daugiau kaip tūkstančio nukentėjusių 1991 metų sausio 13 dienos įvykių prie Vilniaus TV bokšto ir televizijos centro metu.
Abu bylos nagrinėjimai, kurie Lietuvoje vadinami "šimtmečio procesais", yra ne kas kita, kaip politinis farsas ir šališkas teismas prieš nekaltus. Jų pagrindinis tikslas — nukreipti atsakomybę nuo realių žmonių žūties kaltininkų — Lietuvos nacionalinių patriotų, kuriems vadovauja jų dvasinis lyderis ir "pirmasis nepriklausomos Lietuvos faktinis vadovas" Vytautas Landsbergis.
#freeJurijMel #freeKonstantinMihailov!
Kodėl gi Melio ir Michailovo (Nikulino) likimu napasidomėjus tai pačiai Frederikai Mogerini ir Donaldui Tuskui, į kuriuos Baltijos šalių deputatai kreipiasi savo atsiliepime dėl Olego Sencovo likimo? O dar būtų neblogai pasidomėti Kirilo Višinskio ir kitų tūkstančių politinių kalinių likimu Ukrainos kalėjimuose.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija
