Kaip pažymėjo Ušackas: "Kalbant apie šeimą, mano giliu įsitikinimu, vyro ir moters santuoka yra mūsų visuomenės branduolys". Paklaustas, ar pritartų vienos lyties asmenų partnerystei, jis pareiškė: "Partnerystei aš pritarčiau, bet partnerystė – ne šeima. Aš pasisakau už tai, kad mes turime ginti šeimą kaip natūralią organišką vyro ir žmonos santuoką, kaip vieną iš krikščionybės vertybių, ją saugoti ir tausoti. <...> Ką aš noriu pasakyti, ir turbūt čia mūsų nuomonės skiriasi, kad aš vis dėlto vienos lyties partnerystės niekada nesulyginčiau su šeima ar santuoka".
Šimonytė nebuvo tokia vienareikšmiška, tačiau esminis klausimas yra kitas: "Kiek požiūris į šeimą gali paveikti rinkėjų preferencijas ir kokia yra lyčių santykių situacija Lietuvoje?"
Ne pirmą kartą
Šis klausimas Lietuvos politikoje rimtai iškilo pirmos Dalios Grybauskaitės prezidentinės kampanijos metu. Tuomet pasklido gandai, kad jos seksualinė orientacija yra netradicinė. Apie tai buvo kalbama tiek pat daug, kiek apie Grybauskaitės bendradarbiavimą su KGB. Galiausiai, neištekėjusi dabartinė valstybės vadovė buvo priversta teisintis ir kategoriškai pareikšti: "Jei klausiate, ar aš lesbietė, ne, nesu". Tačiau tuo ši tema jai ir Lietuvai nesibaigė.
2010 metais homoseksualų eitynes Vilniuje, kurios buvo surengtos tik po teismo sprendimo ir kuriose dalyvavo apie 300 žmonių, saugojo apie 800 policijos pareigūnų. Vien tai rodo, kad visuomenės reakcija į renginį buvo nevienareikšmiška. Po trejų metų situacija nepasikeitė.
Todėl nenuostabu, kad 2013 metais, atsakydama į žurnalistų klausimą, ar pritartų tos pačios lyties asmenų partnerystės įteisinimui šalyje, Grybauskaitė teigė, jog "tai labai ankstyvos diskusijos Lietuvoje, jos tik užsimezga", ir, "kai pribręs reikalas, tada ir spręsime". 2015 metais labai panašiai pasisakė tuometinė Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė: "Prieš vienos lyties santuokas, taip, aš prieš, manau, mūsų visuomenė tam nepasiruošusi, nepribrendusi, ir tikrai per anksti apie tai kalbėti".
2014 metų viduryje žinoma seksualinių mažumų teisių gynėja Lietuvoje Aušrinė Pavilionienė konstatavo: "Seksualinės mažumos Lietuvoje visų pirma susiduria su heteroseksualų neapykanta, patyčiomis, atviru niekinimu. Iki šiol Lietuvoje vengiama priimti Partnerystės įstatymą, kuris aptartų skirtingų ir tos pačios lyties partnerių socialines garantijas. Lytinės mažumos patiria ir Bažnyčios pasmerkimą bei klerikalų skatinimą gailėtis homoseksualios orientacijos žmonių kaip moraliai paklydusių ir kaip potencialiai išgydomų asmenų".
Neseniai įvykęs Popiežiaus vizitas į Lietuvą dar kartą patvirtino, kad konservatizmas joje gyvas. Pagaliau, šių metų pradžioje paskelbti apklausos duomenys parodė, kad tos pačios lyties asmenų santuokos įteisinimui prieštarauja 74 procentai lietuvių. Tiesa, 2016 metais tokių buvo 80 procentų. Ar situacija keičiasi?
Lašas po lašo ir akmenį pratašo
74 procentai yra labai daug vakarietiškai visuomenei, kur kategoriškumas yra retas reiškinys. Kita vertus, kaip buvo nurodyta aukščiau, tradicinių šeimos vertybių šalininkų skaičius Lietuvoje mažėja. Šiame kontekste reikia atkreipti dėmesį į du dalykus.
Pirma, pasirodo, lietuviai yra labai atsparūs, jeigu taip galima pasakyti, "laisvos meilės" propagandai, kuri Europoje įgavo neregėtą mastą – tokį, kad heteroseksualai joje jau pradeda jaustis kaip mažuma ar net iškrypėliai.
Antra, kryptingas visuomenės mąstysenos kaitos procesas tęsiasi. Pavyzdžiui, tiems politikams, žurnalistams ar kultūros veikėjams, kurie išdrįsta išreikšti paramą klasikinei šeimai, iš karto priklijuojama marginalų, negerbiančių žmogaus teisių ir laisvių, etiketė (kitaip tariant, jeigu nori, kad tavo karjera susikomplikuotų, tiesiog pasakyk, jog normali santuoka ― tai vyro ir moters sąjunga, jau nekalbant apie gėjų ir/ar lesbiečių kritiką).
Jeigu konservatyvios nuotaikos valstybėje yra stiprios, LGBT aktyvistai ir jų šalininkai ima veikti atsargiai, bet kryptingai – palaipsniui pripratindami prie minties, kad tos pačios lyties asmenų santuoka yra norma, kuri turi būti įteisinta, ir tokioms poroms turi būti leista turėti vaikų ar įvaikinti juos.
Kaip tai daroma? Atitinkami NVO projektai ir viešosios akcijos, nauji vadovėliai mokyklose, atviras politikų ir garsenybių palankumo seksualinėms mažumoms demonstravimas, ir panašiai (pavyzdžiui, šiais metais Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius susitiko su šalies LGBT bendruomenės atstovais išreikšti solidarumo).
Grįžtant prie lietuviškų prezidento rinkimų, galima spėti, kad šeimos politikos tema juose, palyginti su tarptautiniais santykiais ir socioekonomine problematika, nebus dominuojanti. Tačiau vienokia ar kitokia kandidatų pozicija šiuo klausimu gali turėti įtakos jų populiarumui (ypač jeigu bus protingai pateikta). Teoriškai prasminga bandyti įtikti ir tradicionalistams, ir liberalams. Ušackas eina kitu keliu, ir už tai vertas pagarbos.
Apskritai, pagarbos verta Lietuvos visuomenė, kuri, nepaisydama didžiulio tiesioginio ir netiesioginio vietinių ir europinių LGBT šalininkų spaudimo, sugeba išsaugoti savo konservatorišką (jeigu norite, prigimtinę) tapatybę.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija