Lietuvos kontingentą sudaro tik aštuoni kariai, ir vargu ar jie galėtų reikšmingai paveikti situaciją šalyje, kurioje gyvena daugiau kaip 40 milijonų žmonių, tačiau svarbiausia — garsiai pareikšti apie save.
Šiandien Jungtinių Valstijų vadovaujama koalicija Irake yra "padidintos kovinės parengties būklės ir stebi grėsmes". Galbūt, grėsmių stebėjimas yra pagrindinis dalykas, kurį ši koalicija sugeba atlikti, nes jos sėkmės per pastaruosius 16 metų nėra akivaizdžios. Apie Irako okupaciją tuometinis JAV prezidentas Džordžas Bušas paskelbė 2003 metų gegužės 1 dieną, tačiau ir daug vėliau nei 150 tūkstančių JAV karių, nei jų daugybė sąjungininkų-europiečių nesugebėjo užkariauti Iraką.
Lietuva nuo pat pirmųjų dienų dalyvavo taikos palaikymo misijoje — prezidentas Rolandas Paksas 2003 metų gegužę operatyviai pasiūlė nacionaliniam parlamentui patvirtinti 130 Lietuvos karių išsiuntimą į Iraką (buvo išsiųsti 120). Laikui bėgant keitėsi operacijų pavadinimai ir formatas, Lietuvos dalyvių skaičius jose, nepakitęs išliko tik Vilniaus karštus Vašingtono politikos palaikymas.
Svarbiausia — dalyvauti
Karinių instruktorių grupė iš Lietuvos nuo 2017 metų veikia tarptautinėje misijoje "Įgimtas ryžtas", jau septintoje iš eilės. Dėl negausaus skaičiaus Lietuvos kariai įtraukti į Danijos kontingentą (ten taip pat tarnauja Latvijos ir Estijos atstovai). Pagrindinis uždavinys — mokyti Irako vyriausybės kariuomenės specialistus, o tam netrukdo tai, kad Lietuvos instruktoriai neturi faktinės kovos patirties.
Visa Irako realybė susideda iš paradoksų. "Įgimtas ryžtas" iš viso skirtas neva prieš islamistines teroristų grupuotes, kurios atsirado regione po korekcijų, kurias atliko JAV pajėgos.
Jau daugelį metų Lietuvos politikai ir įstaigos ginčijasi dėl savo kontingento likimo Irake. Seimo NATO reikalų komisijos pirmininkas Vaclavas Stankevičius dar 2005 metų vasarą pareiškė apie tai, kad netikslinga tęsti lietuvių dalyvavimą misijoje Irake, bet ministras pirmininkas Algirdas Brazauskas atsakė, kad Lietuvos kontingento atšaukimo iš Irako klausimas "dar neįtrauktas į darbotvarkę". Šiaurės Atlanto solidarumas? Ne, nurodymai iš Vašingtono.
Lietuvos krašto apsaugos ministras Juozas Olekas 2007 ir 2008 metais pareiškė apie kovinio uždavinio įvykdymą, siūlė pasitraukti — pagal Didžiosios Britanijos, Danijos ir Australijos pavyzdį. Tačiau JAV paprašė Lietuvos pratęsti misijos veiklą. Prezidentas Valdas Adamkus ir užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas besąlygiškai inicijavo naujų Lietuvos karinių vienetų išsiuntimą į Iraką. Netgi finansinių išteklių trūkumas netrukdė.
Pėstininkų iš brigados "Geležinis vilkas" skaičius Irake pamažu sumažėjo nuo 120 iki 50 žmonių. O šiandien šešiose tarptautinėse NATO, ES ir JT operacijose veikia šiek tiek daugiau nei 30 Lietuvos karių, iš jų 21žmogus — Afganistane (NATO operacija "Tvirta parama"). Svarbiausia — ne rezultatas, o dalyvavimas.
Landsknechtai — ne sąjungininkai
Gegužės viduryje JAV valstybės departamentas paragino Amerikos piliečius atsisakyti keliauti į Iraką dėl terorizmo grėsmės ir ginkluotų konfliktų. Tuo pačiu metu niekas neparekomendavo šį mirtiną regioną palikti Lietuvos kariams. Galbūt, lietuviai čia dar ilgą laiką turės žymėti "įgimtą ryžtą" ir rizikuoti savo gyvybe "JAV išskirtinumo" vardan.
Žinoma, apie patriotizmą, kuris paskatintų lietuvius kovoti už Jungtinių Valstijų ir NATO interesus, čia nekalbama. Maža ir finansinė motyvacija — už šešis mėnesius tarnybos Irake galima uždirbti apie 10 tūkstančių dolerių, tai yra sunkvežimio vairuotojo pajamos per tą patį laikotarpį taikioje Lietuvoje. Anksčiau laikraštis "Kauno diena" pažymėjo, kad trūksta savanorių, Lietuvos karius tenka siųsti vadovybės įsakymu.
Pastaraisiais metais Lietuva žymiai išaugo pagal karinę galią pasaulio reitinge, ypač kaimyninių Latvijos ir Estijos fone. Tačiau tikroji geopolitinė Vilniaus įtaka gali būti matoma tik per mikroskopą. Manau, kad Irake ir kitose karštose planetos vietose mes nesulauksime Lietuvos karinių pergalių.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija