Geriausias pavyzdys — birželio 27 dieną Seimo priimtas nutarimas nepripažinti senovės baltų pagonybę deklaruojančios "Romuvos" pilnateise religine bendrija.
Dvigubi standartai
Nors už pripažinimą balsavo 40 (daugiausiai LŽVS priklausančių) parlamentarų, to buvo maža: 31 balsavo prieš, o 15 susilaikė. Pagal galiojančias teisės normas, neigiamas sprendimas lieka galioti, mažiausiai, dešimtmetį. Jam praėjus, klausimas Seime galės būti svarstomas pakartotinai.
Visgi šio verdikto motyvai — abejotini. Anot "Romuvos" vadovės Inijos Trinkūnienės, prieš daugiau kaip du dešimtmečius (1992 metais) įregistruota bendruomenė pilnai atitinka visus religinėms bendrijoms keliamus reikalavimus, įskaitant teigiamą Teisingumo ministerijos įvertinimą. Dar daugiau, pagal 2011 metais darytą gyventojų surašymą, per 5 tūkst. žmonių įvardijo save, kaip išpažįstančius "Romuvos" skelbiamą tikėjimą. O, pavyzdžiui, vos 422 sekėjus skaičiuojanti Naujoji apaštalų bažnyčia, ar 1852 šalininkus (tų pačių 2011 metų duomenimis) turinti Evangelinio tikėjimo krikščionių sąjunga — abi pripažįstamos valstybiniu lygiu.
Tai yra faktai, iš kurių aiškiai matyti, kad "Romuvos" atžvilgiu taikomi dvigubi standartai. Natūraliai kyla klausimas — kodėl?
Prieš "Romuvą" — Katalikų bažnyčia
Nenuostabu, kad vienas pagrindinių veiksnių čia – Katalikų bažnyčia. Nors Lietuva, kaip minėjome, formaliai sekuliari valstybė, faktiškai joje viešpatauja būtent ši institucija. Pavyzdžiui, vien 2000 metais pasirašyti Lietuvos ir Vatikano susitarimai įtvirtina privilegijuotą šios organizacijos padėtį. Visiškai natūralu, kad jos atstovai šią padėtį ne tik gina, bet siekia išlaikyti turimą galios monopolį.
Dar birželio 25 dieną (vos dvi dienas prieš įvykusį balsavimą) Seime vyravo pritarimo pripažinti "Romuvą" nuotaikos. Katalikų bažnyčia netruko neigiamai sureaguoti, per arkivyskupą Gintarą Grušą ir kitus dvasininkus mobilizuodama atitinkamus parlamentarus, kad šie balsuotų prieš tokį sprendimą.
Kai kurie iš jų, pavyzdžiui, Jonas Dagys, iš viso teigė nesant jokios "baltų religijos". Anot Dagio — tai tiesiog etnokultūrinė bendrija, kurios pripažinimas religine per daug sutirštintų pačias sąvokas. Tiesa, jei už visko slypėtų tik sąvokos, reikalas būtų palyginti nekaltas. Tačiau su religinės bendrijos pripažinimu, kaip žinia, ranka rankon eina konkretūs piniginiai reikalai.
"Kremliaus ranka"?
Lyg to būtų maža, prieš "Romuvos" pripažinimą balsavęs konservatorius Žygimantas Pavilionis nesidrovėjo sužaisti ir mums visiems gerai žinoma Rusijos korta... Jo teigimu, Rusija turi interesą sukompromituoti Lietuvą "krikščioniškojo pasaulio" akivaizdoje. O "Romuvos" pripažinimas lygiateise religine bendrija čia būtų kone idealus kompromituojantis veiksnys. Dar daugiau — Rusija suinteresuota netgi pačiu neopagonybės Lietuvoje platinimu. Tuo būdu esą bus pakirsti visuomenės pamatai...
Aiškintis, kiek (ir ar iš viso) yra tiesos šiuose svaičiojimuose — bergždžias reikalas. Iš ties pats faktas, kad Pavilionis griebiasi tokios, landsbergistams būdingos demagogijos — kalba pats už save. Neturėdami kaip adekvačiai pagrįsti atsisakymo pripažinti "Romuvą", šie parlamentiniai bažnyčios klapčiukai imasi begėdiškos demagogijos.
"Romuva" kreipsis į EŽTT
Patys "romuviečiai", tuo tarpu, žada kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą (EŽTT). Kadangi "Romuva", kaip jau minėta, pilnai atitinka įstatymo keliamus religinių bendrijų reikalavimus, atsisakymas ją pripažinti tolygus žmogaus teisių pažeidimui, kurį Lietuva vykdo pasiduodama tiesioginiam Katalikų bažnyčios spaudimui. Taip argumentuoja "Romuvos" vadovė Trinkūnienė.
Atviras klausimas, kuo EŽTT tokia byla pasibaigs. Tačiau vien jos iškėlimas turėtų būti tikrai reikšmingas. Viena vertus, tai reikštų viešą Lietuvos, kaip bažnyčios atskyrimą nuo valstybės deklaruojančios, bet faktiškai jo nevykdančios valstybės demaskavimą tarptautiniu lygmeniu. Kita vertus, tai tiesiog būtų akmuo, daugiau nei pelnytai mestas į lietuviškųjų klerikalų kiemą.
Todėl "Romuvos" byla EŽTT, jei tokia visgi bus — bus verta kiekvieno padoraus Lietuvos piliečio palaikymo. Iš tiesų, tai nėra nei tikėjimo, nei netikėjimo, nei kokių tai simpatijų pačiai "Romuvai" klausimas. Iš ties tai yra elementaraus teisingumo reikalas, kaip kad atsisakymas deramai jį spręsti — tikrų tikriausia Katalikų bažnyčios privilegijoms, o ne plačiajai Lietuvos visuomenei tarnaujančių seimūnų gėda.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija