Kaip pažymėjo Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos iškeltas kandidatas Valdemaras Tomaševskis, "Rusija yra krikščioniškos civilizacijos šalis, o mes turime priešpriešą, vartojame karinę retoriką. Tai yra neteisinga. Mes, kaip krikščionys, turime vienytis, nes yra daug iššūkių, pavyzdžiui, matome didelę islamizaciją Europoje. Priimami įvairūs sprendimai, statomos mečetės, vyksta tarsi ekspansija, o mes, krikščioniškas pasaulis, kovosime tarpusavyje? Dėl ko mums kovoti? Dėl Krymo, kad įvykdyta aneksija? Bet, iš kitos pusės, mes matome, kad pilna panašių atvejų, tai aš nepriimu dvigubų standartų politikos".
Kiek šituose žodžiuose yra gilios prasmės? Kai Lietuvos santykiuose su Rusija tiek daug nesutarimų, galbūt religinis faktorius iš tiesų galėtų tapti bent kažkokiu šalių suartėjimo pagrindu?
Vakarų krikščionybės krizė
Pirmiausia, reikia pažymėti, kad daug šansų prezidento rinkimuose Tomaševskis neturi, ir jie yra jam tik politinės reklamos platforma. Antra, jis yra Krikščioniškų šeimų sąjungos atstovas. Kitaip tariant, krikščioniškos vertybės — Tomaševskio politinės jėgos "arkliukas", ir jis, viešųjų ryšių požiūriu, gudriai pritaikė jį tarptautinėje darbotvarkėje.
Jam reikalingas Lietuvos rusų palaikymas, bet tiesiog pasakyti čia, kad reikia bendradarbiauti su Rusija, pavojinga, nes iš karto tapsi "Kremliaus agentu" ir prarasi lietuvių, kurių paramos Tomaševskis ir jo partija irgi siekia, balsus. O štai akcentuojamas religinis faktorius, kuris svarbus vis dar konservatyvioje Lietuvos visuomenėje, kartu leidžia pateisinti glaudesnius ryšius su Rusija.
Trumpai tariant, Tomaševskio išsakyta mintis labiau panaši į konjunktūrinį politinių technologijų žingsnį, negu į fundamentalią programinę nuostatą. Tačiau tai bet kuriuo atveju gera proga pažvelgti į šį klausimą plačiau, bandant suprasti, ar bendros religinės šaknys gali išgelbėti labai pablogėjusius Rusijos santykius su visais Vakarais, ar bent jau su Europa.
Istorija rodo, kad kartais lengviau susitarti su priešais negu su tais, kuriuos galima vadinti artimaisiais ar draugais. Prisiminkime, kad Roma skilo į dvi ne tik politines, bet ir religines dalis, ir jų santykiai nebuvo labai draugiški. Tačiau laikai keičiasi, ir gal tikrai atėjo metas susivienyti bendrų iššūkių akivaizdoje?
Turbūt, atėjo, bet, kaip ir anksčiau, trukdo ne barbarai, o vidinės problemos. Rusija dažnai kaltinama tuo, kad religija joje tapo valstybinės politikos instrumentu. Iš tiesų šalies valdžia tiesiog ėmė remti Bažnyčią kaip tradicinių vertybių (sveikos visuomenės) puoselėtoją, o tuo tarpu Vakaruose liberali tolerancija peržengia blaivaus proto ribas.
Tad kyla klausimas: krikščionybė galėtų suartinti Rusiją su Vakarais, bet ar pastarieji dar prisimena jos tiesas? Antai visai neseniai kardinolas Robertas Sarah pareiškė: "Man kaip afrikiečiui atrodo, kad Vakarus sukūrė krikščionybė, nors šiandien jie ir atsisako savo krikščioniškų šaknų. Bažnyčia susilpnėjo, nes susilpnėjo Vakarai, ir atvirkščiai. Buvo prarasta laisvės esmė. Laisvė — tai ne aistrų ir instinktų tenkinimas. Laisvė — tai tiesos ir gerovės paieška, ir ne tik sau, o visiems".
Kitaip tariant, Rusija šiandien labiau brangina ir gina krikščionišką tradiciją, taip pat valstybiniu lygmeniu, negu Vakarai, kurie yra šios religijos lopšys. Atitinkamai, religija jų santykiuose galės pretenduoti į konsoliduojantį vaidmenį tik po to, kai prie savo šaknų sugrįš Roma. Tačiau, sprendžiant iš tendencijų, vargu, ar tai įvyks artimiausiu metu (jeigu iš viso įvyks).
Tamsa prieš aušrą?
Galima sakyti, kad Lietuvos visuomenė vis dar yra pakankamai religinga ir, pavyzdžiui, nepritaria seksualinių mažumų santuokų įteisinimui. Kitaip sakant, socialiniame lygmenyje krikščioniškos vertybės galėtų suartinti rusus ir lietuvius. Tačiau padėtį komplikuoja du dalykai.
Pirma, ir Lietuvai aktyviai bandoma primesti LGBT idėjas. Kaip pažymėjo neseniai dar vienai kadencijai išrinktas Vilniaus meras Remigijus Šimašius, tapęs pirmuoju miesto vadovu, apsilankiusiu naktiniame gėjų klube: "Atėjo metas pasakyti kartą ir visiems laikams — Vilnius yra LGBT bendruomenei draugiškas miestas".
Antra, kad ir koks palankus bebūtų pagrindas Lietuvai bendradarbiauti su Rusija, jo potencialą žlugdo Lietuvos politinis elitas. Įdomu tai, kad Vakaruose labai svarbus ekonominės naudos (pinigų) faktorius, kuris, pavyzdžiui, verčia Vokietiją tiesti dujotiekį "Šiaurės srautas-2", o Italiją pasirašyti strateginius susitarimus su "grėsminga" Kinija. Tačiau politinė Vilniaus trumparegystė sugeba niveliuoti ir šį veiksnį, nors ekonominio dialogo su Rusija plėtra atneštų Lietuvai daug naudos net abipusių sankcijų kontekste.
Apskritai galima teigti, kad pastaruoju metu Vakarų santykiuose su didžiuoju kaimynu Rytuose vis mažiau sąlyčio taškų. Ir bendros krikščioniškos šaknys nepadės, nes istoriškai jos virto ilgamete priešprieša, o šiandien Amerikoje ir Europoje tradicinės vertybės nyksta. Situaciją gali pagerinti tik vakariečių (pirmiausia, amerikiečių) susitaikymas su mintimi, kad konfliktas su Maskva neša jiems daugiau nuostolių nei naudos ir yra neperspektyvus.
Atrodo, kad tas metas artėja (pirmiausiai, Europoje). Tik svarbu, kad prašviesėjimas ateitų ne per vėlai, ypač Lietuvoje, kuri net po to, kai visi susitaikys su Rusija, gali toliau viena priešintis "Rusijos agresijai". Ne veltui besikeičiančio požiūrio į santykius su Maskva fone Ingrida Šimonytė pareiškė: "Nežinau, kodėl apskritai keliamas šis klausimas. Užduokime klausimą, ar reikia keisti santykius su Rusija"...
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija
