80-ųjų Vokietijos ir Tarybų Sąjungos nepuolimo pakto, geriau žinomo kaip Molotovo-Ribentropo paktas, pasirašymo metinių proga Rusijos istorikų grupė MIA "Rossija segodnia" pristatė dokumentų rinkinį "Priverstinis aljansas. Sovietų ir Baltijos šalių santykiai ir tarptautinė krizė 1939–1940".
Netikėtas radinys
Pati kolekcija yra unikali tuo, kad joje nėra nė vieno dokumento iš Rusijos archyvų, pažymėjo vienas iš "Priverstinio aljanso" autorių, Istorinės atminties fondo direktorius Aleksandras Diukovas.
Latvijos žvalgybos tarnybos pranešimai, Latvijos diplomatinio korpuso TSRS ataskaitos ir kiti vidaus naudojimui skirti dokumentai prieš kurį laiką buvo išslaptinti Latvijos užsienio reikalų ministerijos ir atsitiktinai patraukė Latvijos Respublikos publicisto bei Seimo nario Nikolajaus Kabanovo dėmesį. Jo dėka ir pasirodė šis rinkinys. Pažymėtina, kad Latvijoje šie dokumentai niekada nebuvo paskelbti.
"Štai jis, tikras latvių požiūris į tai, kas vyko", — teigė Rusijos mokslų akademijos Rusijos istorijos instituto direktoriaus pavaduotojas Sergejus Žuravliovas.
Paskelbti dokumentai perteikia to meto nuotaikas ir parodo šiek tiek kitokį prieškario Baltijos šalių politinį vaizdą, nei šiandien pristatoma oficialioje Baltijos šalių istorijoje.
Kiekviena šalis vertino savaip
"Po TSRS ir Vokietijos nepuolimo sutarties sudarymo visus Maskvos diplomatinio korpuso atstovus domino pagrindinis klausimas: ar ši sutartis buvo lydima kokių nors slaptų susitarimų. Tik viena ambasada, JAV, gavo objektyvią informaciją apie tai dėl ryšių su vienu iš Vokietijos diplomatų Maskvoje. Amerikos pasiuntinys pasidalino šia informacija su savo kolegomis iš kitų šalių, tarp jų ir su Latvijos ambasadoriumi. Nepaisant to, sklandė gandai apie slaptas sutartis, kurias nutylėjo Maskva ir Berlynas. O Latvijos užsienio reikalų ministerijai nepavyko susigaudyti šioje gandų maišalynėje", — tikina Sergejus Žuravliovas.
Latvija nenorėjo patikėti, kad slaptas susitarimas susijęs su trimis Baltijos šalimis. Nors šiek tiek vėliau estai vis tiek sugebėjo patvirtinti šią informaciją. Anot rusų istorikų, nuo 1938 metų Estijos žvalgyba palaikė glaudžius ryšius su abveru — Vokietijos žvalgyba. Be to, jie buvo tokie artimi, kad pastarieji net nevykdė žvalgybos Estijoje, vertindami šią šalį kaip draugišką visomis prasmėmis. Iš vokiečių ir atėjo patvirtinimas.
"Estijos užsienio reikalų ministerija, kitaip nei Latvijos, turėjo aiškų supratimą apie tai, kas vyksta. Mano manymu, tai atvedė iki to, kad Estija ėmėsi iniciatyvos plėsti ryšius su Maskva anksčiau nei numatyta, pasirašydama susitarimą, kuris vėliau buvo vadinamas savitarpio pagalbos paktu ir kuris buvo pasirašytas 1939 metų rugsėjo pabaigoje", — aiškino Žuravliovas.
O priežastis, kodėl visos trys Baltijos šalys mėgino išsiaiškinti, ar egzistavo slaptas Molotovo-Ribentropo pakto protokolas ir su kuo jis susijęs, pasak Istorinės atminties fondo tyrimų programų direktoriaus Vladimiro Simindejaus, yra paprasta.
"Tuo metu beveik visi dokumentai buvo lydimi papildomų protokolų. Molotovo ir Ribentropo paktas buvo sudarytas rugpjūčio 23 dieną, Tačiau Latvija ir Estija panašią sutartį su Vokietija sudarė anksčiau — 1939 metų birželio mėnesį. Prie jų taip pat buvo pridedami slapti protokolai", — paaiškino Simindejus.
Pagal šiuos susitarimus Latvija ir Estija pasižadėjo "gavus Vokietijos sutikimą ir su ja pasikonsultavus imtis visų būtinų karinio saugumo priemonių, susijusių su Sovietų Rusija". Be to, pripažino puolimo pavojų tik iš Sovietų Rusijos pusės ir "sutiko dislokuoti gynybines pajėgas". O Vokietija pažadėjo "padėti jiems tiek, kiek jie patys to nesugebės".
"Kitaip tariant, TSRS užsienio reikalų liaudies komisariato kaltinimai Estijos, Latvijos ir Lietuvos vyriausybėms dėl karinio ir politinio bendradarbiavimo su Vokietija iš esmės buvo teisingi. Ir, kad ir kaip keista, vienas iš šių dienų Estijos politikos patriarchų, pirmosios respublikos metais buvusio Estijos politinės policijos vado anūkas Siimas Kallasas priminė, kad Suomijos-Estijos artilerijos pozicija užblokavo Baltijos laivyno įėjimą ir išėjimą ir buvo patikima garantija jam sunaikinti", — sakė Rusijos Baltijos tyrimų asociacijos prezidentas Nikolajus Meževičius.
Latvija ir Estija tapo Lietuvos politikos aukomis
Nikolajus Meževičius įsitikinęs, kad Estijos, Latvijos ir Lietuvos ginkluotosios pajėgos kartu būtų galėjusios pasipriešinti Raudonajai armijai 1939–1940 metais, jei būtų sekusios Suomijos pavyzdžiu Žiemos kare.
"Bet gal jie neturėjo tokio pasitikėjimo ir tokio noro ginti savo valstybingumą, kokį matėme Helsinkyje?" — paklausė ekspertas.
Sovietų vadovybė taip pat neketino prijungti trijų Baltijos šalių prie TSRS, įsitikinę knygos autoriai. Kremlius gana rimtai vertino savitarpio pagalbos sutartis su Baltijos šalimis, tačiau visos jos pasikeitė po veržlių Vokietijos pergalių Vakarų fronte ir Prancūzijos pralaimėjimo.
Kremlius taip pat sužinojo apie Lietuvos vadovybės svarstymus dėl galimybės įkurti Vokietijos protektoratą Lietuvoje.
"Kas ir pažeidė, TSRS požiūriu, esamą status quo", — aiškino Meževičius.
Po to Maskva per labai trumpą laiką nusprendė "stabilizuoti situaciją — įvesti į Baltijos šalis papildomą kariuomenę". Remiantis anksčiau išslaptintais dokumentais, 1940 metų gegužės 25 dieną TSRS neturėjo jokių minčių apie Baltijos valstybių prijungimą. Be to, buvo svarstomas gyventojų mainų klausimas tarp Baltarusijos TSR ir Lietuvos — Lietuvos gyventojų repatriacija iš Baltarusijos į Lietuvą ir atvirkščiai.
"Tai neturėtų prasmės, jei egzistuotų prijungimo planai. Tuo tarpu praėjus kelioms dienoms po Politinio biuro sprendimo dėl Lietuvos, Molotovas pasikvietė Lietuvos ambasadorių ir pradėjo daryti spaudimą Lietuvai su vėlesniu ultimatumu. Mano nuomone, Latvija ir Estija, kitaip nei Lietuva, vykdė 1939 metais rugsėjo mėnesį sudarytą savitarpio pagalbos susitarimą, tačiau jos, kaip dažnai nutinka Baltijos šalyse, kai sprendimai priimami vienoje respublikoje, sekė paskui Lietuvą", — sakė Meževičius.
Kaip pripažino Rusijos istorikai, jei ne avantiūristiški Lietuvos prezidento Antano Smetonos, kurio vėliau nepalaikė nei Lietuvos ministrai, nei kariuomenė, veiksmai, viskas būtų galėję pasibaigti kitaip. Baltijos šalys turėjo galimybę pereiti 1940 metus, oficialiai neprisijungdamos prie Sovietų Sąjungos ir po Antrojo pasaulinio karo veikti tomis pačiomis teisėmis kaip ir kitos Rytų Europos šalys. Greičiausiai vėliau Latvija, Lietuva ir Estija taip pat būtų įtrauktos į Varšuvos paktą, tačiau liktų suverenios ir nepriklausomos. Bet, kaip žinote, istorija netoleruoja tariamosios nuosakos.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija