Taip, pasakojama labai gražiai: numatomi "Baltic Pipe" pajėgumai turėtų būti 10 milijardų kubinių metrų per metus, apie 4 milijardus kubinių metrų per metus valstybinis Lenkijos koncernas "PGNiG" gauna savo teritorijoje, dujinimo terminalo "Świnoujście" pajėgumai yra dar 5 milijardai kubinių metrų per metus. Esant tokiai palankiai situacijai, regis, Rusijos vamzdynų dujos visiškai nereikalingos — būtent taip skelbia žiniasklaida. "PGNiG" oficialiai atsisakė atnaujinti sutartį su "Gazprom", kuri 1997-aisiais buvo pasirašyta 25 metams.
Jamalo sutarties "mirtis" buvo neišvengiama
Tačiau tai tik iš pirmo žvilgsnio ir tik tuo atveju, jei priimsite Lenkijos "PGNiG" koncerno vadovo Piotro Vožniako žodžius už gryną pinigą, kaip tai pavyko padaryti daugeliui "PGNiG" komentatorių apie artėjantį sutarties su "Jamal" nutraukimą — būtent taip dažniausiai ir vadinama Lenkijos sutartis su "Gazprom".
"Ateina bobelė su devyniom skarelėm" — tai ne mįslė apie svogūną, čia kalbama apie pono Vožniako retoriką. Atlikti valymą nėra labai sunku, tam jums reikės priminti daugybę visiškai slaptų faktų. Pradėkime nuo to, ką visi žino: 1996 metais Lenkija buvo visiškai nepriklausoma valstybė, 2004 ji tapo ES nare, o 2009 metais ES buvo priimtas Trečiasis energetikos paketas, vienas iš dokumentų — Dujų direktyva. Nuo 2004 metų visi "bendrieji" ES įstatymai buvo įgyvendinami vienas po kito Lenkijos nacionaliniuose įstatymuose, todėl "PGNiG" neturi teisinio pagrindo pratęsti susitarimo su "Gazprom" tokiu pavidalu, kokiu šalys susitarė 1997 metais.
Kitą etapą padeda apibūdinti skaičiuoklė. Remiantis Lenkijos dujų perdavimo tinklo operatoriaus "Gas-System" prognozėmis, iki 2023 metų dujų suvartojimas Lenkijoje padidės iki 23,6 milijardo kubinių metrų. Nuosava produkcija, "Świnoujście" ir "Baltic Pipe" kartu sudėjus, yra 19 milijardų kubinių metrų, su hipoteze, kad terminalas bus naudojamas 100 proc. pajėgumu, ko dar niekada nebuvo jo istorijoje.
Maža to, aš ne atsitiktinai užsiminiau apie Trečiąjį energetikos paketą. Pagal jį "Baltic Pipe" buvo atlikta "open season" procedūra, sudėjusi jos rezultatus "PGNiG" sugebėjo rezervuoti 8,1 milijardo kubinių metrų tranzitinių dujų. Skaičiuoklė yra negailestinga — remiantis Lenkijos ekspertų prognozėmis, iki 2023 metų gamtinių dujų paklausa Lenkijoje viršys tiekimo galimybes, nenaudojant "Gazprom" dujų, 6,5 milijardo kubinių metrų.
Dujų sistemos prognoze reikia pasitikėti — naujoji Europos Komisijos sudėtis ketina ne tik tęsti, bet ir stiprinti energetikos sektoriaus "dekarbonizacijos" liniją, kuri, "priklausomai nuo anglies", Lenkijai jau virsta poreikiu įvesti į apyvartą naujas dujines elektrines.
Energija yra ne tik dujos, bet ir nafta bei anglis
Kalbos apie "energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos" yra tinkamos užsieniečiams, pačioje Lenkijoje, kaip bebūtų keista, ši demagogija yra daug skeptiškesnė. 80 procentų elektros ir šiluminės energijos Lenkijoje gaunama anglimis kūrenamose elektrinėse. 2018 metais Lenkija importavo 20 milijonų tonų šių energijos išteklių, iš kurių 13,2 milijono tiekė Rusijos įmonės. Ši priklausomybė nuo importo niekam netrukdo — Lenkijoje daugelis žino, kaip naudotis skaičiuokle.
Rusija užtikrina kainą, kokybę ir pristatymo greitį, negalima ginčytis dėl šių trijų argumentų. Jokia antirusiška retorika netrukdė "PGNiG" pasirašyti dešimties metų sutartį su "Rosneft" dėl tiekimų Lenkijos naftos perdirbimo gamykloms, priežastys tos pačios: kaina, kokybė, pristatymo greitis. 2018 metais "Gazprom" pristatymai į Lenkiją sudarė 9,8 milijardo kubinių metrų, jų didžiausia metinė apimtis pagal "Jamalo" sutartį yra 10,2 milijardo kubinių metrų, tai yra, pasirinktas kone maksimalus kiekis. "Świnoujście" apkrova tuo tarpu vos pasiekė 40 procentų — "laisvės molekulės" yra nepaprastai gražios žiniasklaidos puslapiuose, tačiau permokėti 30 procentų tikrai nėra labai smagu.
Dar kartą atkreipiu jūsų dėmesį į tai, kad Lenkijos vadovybė visiškai nesigėdija šalies energetikos pramonės priklausomybės nuo rusiškos anglies ir Rusijos naftos, ji vengia šių punktų savo retorikoje. Na, kur nėra politikų, "pasaulinė energetikos sąjunga" greitai ir užtikrintai suderina situaciją su sveiku protu.
Lenkijos dujų svajonės ir Europos Komisijos planai
Paprasta analizė jau leido pašalinti du "sluoksnius" iš Piotro Vožniako kalbos: "PGNiG" gali pratęsti "Jamalo" sutartį, pačios Lenkijos energetinė priklausomybė nuo Rusijos netrukdo tiems, kas supranta, kaip gyvena ir veikia šalies energetikos pramonė. Aritmetika rodo, kad Lenkijai bus be galo sunku išsiversti be Rusijos vamzdynų dujų po 2022 metų.
2019 metų vasarą buvo intensyviai skleidžiami gandai, kad Lenkija galėtų įgyvendinti projektą, kuriuo siekiama išplėsti "Świnoujście" pajėgumus nuo penkių iki 7,5 milijardo kubinių metrų dujų per metus, ir SGD projektą kažkur Gdansko įlankoje. Nieko konkretaus.
Tačiau 2019 metų lapkričio mėnesio pradžioje Europos investicijų bankas (Europos Sąjungos "valstybinis" bankas, kurio tikslas yra skolinti atsiliekančių regionų plėtrai) nusprendė neskolinti jokiems projektams, susijusiems su iškastinio kuro naudojimu energetikos sektoriuje.
Be tokios paramos Lenkijos įmonėms bus labai sunku rasti finansavimą savo SGD projektams — jie turės susisiekti su komerciniais bankais ir paaiškinti jiems, kad pinigų reikia naujiems dujinimo terminalams, nors jau esami "Świnoujście" nedirba pilnu pajėgumu. Dėl šios priežasties abu projektai turi būti laikomi spekuliaciniais, mažai susijusiais su tikrove.
Pakeitus dėmenis...
2017 metų vasarą EK surengė viešas transeuropinių energetikos tinklų plėtros strategijos diskusijas, kurių tikslas buvo padėti ES šalių vyriausybėms įgyvendinti visos Europos reikšmės tarpvalstybinius elektros ir dujų ryšius. Vienas iš tokių projektų, pagal 2019 metų sausio mėnesį priimtą Europos infrastruktūros tinklų plėtros projektą, buvo pripažintas projektas "Baltic Pipe", tačiau ne vienas, o sujungtas su dar dviem dujų projektais, kurie šiam tinklui suteikia tą patį "visos Europos reikšmingumą".
Dėl to "Baltic Pipe" projektas turi du tęsinius. Pirmasis iš jų yra Lenkijos ir Lietuvos dujų transportavimo sistemų sujungimas pavadinimu "GIPL" ("Gas Interconnector Poland Lithuania"), kurio statybos sutartį Lietuvos dujų perdavimo operatorius "Amber Grid" ir "Gas-System" pasirašė 2018 metų gegužės 25 dieną. Šios DTS ilgis bus apie 500 kilometrų, projektinis pajėgumas — 2,5 milijardo kubinių metrų dujų per metus, numatomos išlaidos — 558 milijonai eurų, subsidijos iš Europos infrastruktūros tinklų priemonės — 295 milijonai eurų. Statybos turėjo būti pradėtos 2019 metų kovo mėnesį, jos turėtų būti baigtos 2021 metų gruodžio mėn.
Antrasis "Baltic Pipe" tęsinys yra jau pastatytas. Tai "Baltic Interconnector" dujotiekis, kuris nuo 2020 metų sausio 1 dienos Sujungs Estijos ir Suomijos dujų sistemas, kaip jau pasakojo portalas Sputnik Lietuva. Ką tai reiškia Lenkijai? Jei "GIPL" vis dėlto bus pastatytas ir veiks 100 procentų savo projektinių pajėgumų, Lenkija negaus 2,5 milijardo kubinių metrų dujų per metus, o tai padidins jos deficitą iki devynių milijardų kubinių metrų.
Stulbinamas aritmetinių skaičiavimų rezultatas yra tas, kad Lenkija šiuo metu iš Rusijos gauna beveik tokį patį kiekį pagal "Jamalo" sutartį. Nuo dėmenų sukeitimo vietomis suma nepasikeitė — stebuklų pasaulyje nėra, net jei kas nors to tikrai nori. Kadangi šiuo atveju aritmetika yra geoenergetinė, ši suma duoda "grąžą" kaip po artilerijos šūvio. Ir grąža šiuo atveju smogs... Lietuvai su jos neįtikėtinai rafinuotu terminalo "Independene" Klaipėdos uoste projektu.
Jei dujos iš Norvegijos Šiaurės jūros šelfo per "Baltic Pipe" ir "GIPL" pateks į Lietuvą, "PGNiG" pasiūlys adekvačią kainą, tai "Independence" egzistavimo prasmė apskritai išnyks.
Europos Komisija jau investavo 295 milijonus eurų į Estijos ir Suomijos jungtį, pinigai buvo pervesti "Baltic Pipe" ir "GIPL" projektavimui. Jei paaiškės, kad pinigai buvo išleisti, o Šiaurės jūros - Danijos - Lenkijos - Lietuvos - Latvijos - Estijos - Suomijos dujotiekis neveikia, tada kažkam už tai teks atsakyti.
Greičiausiai, tai bus projektas "Independence" — Lietuva jį įgyvendino savarankiškai, nekoordinuodama savo veiksmų su Europos Komisija, jau nekalbant apie kaimynus Šiaurėje.
Tačiau liūdnų rezultatų Lietuva sulauks tik tuo atveju, jei artimiausioje ateityje bus įgyvendintas "Baltic Pipe" projektas, o tai toli gražu nėra akivaizdu, tačiau tai jau kitos diskusijos tema.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.