Dažnai jį pateikia beveik kaip privačią Lenkijos ir jos valstybinio naftos ir dujų koncerno "PGNiG" iniciatyvą, kaip projektą, leidžiantį Lenkijai nenaudoti Rusijos vamzdynų dujų savo reikmėms. Galutinis Danijos energetikos, komunalinių paslaugų ir klimato ministerijos leidimas statyti "Baltic Pipe" kelių žiniasklaidos priemonių buvo pateiktas kaip "dar vienas "Gazprom" pralaimėjimas". Žodžiu, aplink šį projektą yra tiek mitų ir legendų, kad laikas į jį atidžiau pažvelgti, atskirti propagandą nuo realių faktų.
"Baltic Pipe" komponentai
Norint sužinoti, kad "Baltic Pipe" anaiptol nėra vien tik dujotiekis išilgai Baltijos jūros dugno nuo Danijos iki Lenkijos pakrantės, tereikia vieno žingsnio: įeiti į "Baltic Pipe Project" svetainę ir perskaityti Danijos valdžios institucijų išduoto leidimo tekstą. Netikėtas būdas, tiesa? Ne skaityti daugybę komentarų, o tiesiog ištirti šaltinį — naujoviškas metodas!
Pasirodo, "Baltic Pipe" statys ne naftos ir dujų įmonė "PGNiG", o Lenkijos dujų perdavimo įmonė "Gas-System" ir netgi lygiomis sąlygomis su Danijos dujų transportavimo bendrove "Energinet". Remdamasi pariteto principu, Danijos valdžia išdavė ne vieną, o keturis leidimus darbui.
"Energinet" sujungs Norvegijos "Europipe II" dujotiekį 105 kilometrų ilgio vamzdynu su Danijos vakarine pakrante ir keturių kilometrų atkarpą per Mažojo Belto sąsiaurį, kuris skiria Danijos pusiasalį Funeną ir Jutlandiją. Dar dviejų "Baltic Pipe" ruožų statybą vykdys "Gas System": pirmasis eis nuo Danijos miesto Fakso iki jūros sienos su Švedija, antrasis — aplenks Bornholmo salą ir išeis šalia Lenkijos miestų Niechože ir Pogoželice.
Štai kaip atrodo "Baltic Pipe" iš tikrųjų — jis ne jungia Daniją su Lenkija, o yra atšaka nuo Norvegijos dujotiekio "Europipe II" į Lenkijos sausumos dujų perdavimo sistemą. Greta mito apie "privačią Lenkijos iniciatyvą" išsklaidoma ir pasaka apie tai, kad "Baltic Pipe" konkuruoja su "Nord Stream-2".
Lenkijos "PGNiG" per pastaruosius dvejus – trejus metus supirko jūrinių dujų telkinių, kuriuos kuria Norvegijos įmonė "Equinor" (buvusi "Statoil"), akcijas, ir būtent šių telkinių dujos keliaus į Lenkiją. Tačiau "Equinor" ilgą laiką negalėjo padidinti dujų gamybos apimčių, švelniai tariant: pavyzdžiui, 2018 metais ši įmonė bandė grąžinti dujų gamybą į 2016 metų lygį.
Norvegijos valstybės koncernas "Equinor" yra antras pagal dydį dujų tiekėjas Europos Sąjungai, tačiau nebus įmanoma kompensuoti apimties, kuri galėtų būti tiekiama į Lenkiją per "Baltic Pipe" dėl gamybos augimo. Padidėjo tiekimas į Lenkiją — sumažėjo tose Europos šalyse, kur šiuo metu teka norvegiškos dujos. Kas gali kompensuoti "Equinor" klientams šiuos nuostolius? Teisingai — "Gazprom". Atitinkamai, net jei "PGNiG" nepasirašys naujos tiekimo sutarties su "Gazprom", Rusijos koncerno atžvilgiu niekas nepasikeis, eksporto į Europą apimtys nesumažės.
ES reglamentai ir direktyvos
Taigi, du mitus apie "Baltic Pipe" mes jau išsklaidėme ir judame toliau. "Baltic Pipe" projektinis pajėgumas yra dešimt milijardų kubinių metrų dujų per metus. Pagal dabartinę sutartį su "Gazprom" Lenkijos koncernas "PGNiG" dabar turi teisę nusipirkti iki 10,2 milijardo kubinių metrų dujų per metus. Šachas ir matas jums, "vatnikai", Rusijos dujų Lenkijai po 2022 metų visai nereikės! Tai buvo sklandu ant popieriaus, tačiau realybė kiek kitokia — šis mitas skirtas tam, kad pamirštume, jog Europos Sąjungoje nuo 2009 metų galioja didis ir baisus Trečiasis energetikos paketas ir Reglamentas Nr. 715. Koks reglamentas? Apie jį girdime labai dažnai, tik Reglamento Nr. 715 įsigaliojimo data retai minima.
Europos Komisijos reglamentai ES yra absoliutūs — jų nereikia aptarti ES valstybių narių parlamentuose, jų nereikia įgyvendinti nacionaliniuose įstatymuose, jie tiesiog turi būti vykdomi tyliai nuo paskelbimo EK oficialioje svetainėje dienos.
Pagal Reglamentą Nr. 715, vieno tiekėjo dalis bet kuriame vamzdyne rezervuojant transportavimo pajėgumus negali viršyti 50 procentų, pajėgumų rezervavimo sutartys pagal Dujų direktyvą (Trečiojo energetikos paketo dalis) pasirašomos kaip atvirojo sezono procedūra, atviras abonementas.
Bendrovė — magistralinio dujotiekio (IHP) operatorė rengia tranzito pajėgumų rezervavimo sutarties projektą, derina sutarties tekstą su Europos energijos bendrija ir skelbia šią sutartį atviram aukcionui, kuriame turi teisę dalyvauti visi. Ar sunku? Ką gi, kažkas jums sako, kad biurokratija yra tik Rusijos palikimas? Galite surasti šį žmogų ir apkaltinti jį tuo, kad jis bandė jus apgauti — biurokratija Europoje daug kartų galingesnė ir labiau išplitusi nei Rusijoje.
Atviro sezono procedūra taip pat buvo vykdoma "Baltic Pipe" — taisyklių reikia paisyti. Aukciono metu "PGNiG" sugebėjo užsakyti 8,1 milijardo kubinių metrų "Baltic Pipe" metinio tranzito pajėgumo.
Atrodytų, smulkmena, vos porą milijardų kubinių metrų, Lenkija gali lengvai susidoroti su tokiu tūriu be "Gazprom" pagalbos. Pasirodo, kad tik atrodo — mes taip pat turime atsiminti, koks dujų poreikis šiuo metu yra Lenkijoje ir kaip jis prognozuojamas iki 2023 metų. Būtent iki 2023 metų, nes "PGNiG" sutartis su "Gazprom" baigiasi 2022 metų gruodžio mėnesį.
Tikimasi, kad 2019 metais paklausa Lenkijoje bus 20 milijardų kubinių metrų, o pagal Lenkijos dujų transportavimo bendrovės "Gas-System" prognozę iki 2023 metų paklausa padidės iki 23,6 milijardo kubinių metrų. Prognozė nėra "klastinga rusiška", o būtent lenkų, tad nėra pagrindo dėl to ginčytis. Tolesnė dujų aritmetika yra nesudėtinga: "PGNiG" per metus savo teritorijoje pagamina apie 4 milijardus kubinių metrų dujų, o "PGNiG" nemato jokių perspektyvų padidinti šį kiekį.
Nuo 2017 metų Lenkijos Baltijos pakrantėje veikiančio "Swinoujscie" pakartotinio dujinimo terminalo pajėgumas yra 5 milijardai kubinių metrų. Prie to pridėkime patį 8,1 milijardo kubinių metrų per metus pagal "Baltic Pipe" — mes gauname 17,1 milijardo kubinių metrų, palyginti su reikiamu 23,6 milijardų kubinių metrų pagal "Gas-System" prognozę. Aritmetika yra griežtas mokslas, politinė demagogija tam įtakos neturi. Tačiau tai toli gražu ne visi sunkumai, su kuriais projektas "Baltic Pipe" jau susidūrė.
PPO arbitražo grupė prieš Europos Komisiją
Pradėkime nuo teisinio biurokratinio proceso. Jau aukščiau rašėme, kad "PGNiG" pavyko rezervuoti 8,1 milijardo kubinių metrų "Baltic Pipe" metinio tranzito pajėgumo, o tai pažeidžia Reglamentą Nr. 715: vienas tiekėjas gavo žymiai daugiau nei 50 procentų šios THT tranzito pajėgumų. Gėda? Žinoma. Būtent taip nusprendė "Gazprom" ir 2014 metų balandžio 30 dieną PPO arbitražo grupėje (šios organizacijos arbitražo teisme) inicijavo ieškinį Europos Komisijai dėl neteisėto sprendimo "Baltic Pipe" atžvilgiu.
2018 metų rugpjūčio pradžioje PPO arbitražo grupė patenkino šį ieškinį, reikalaudama iš EB pakeisti sprendimus ir ne tik dėl "Baltic Pipe". 2017 metų vasarą Europos Komisija, surengusi posėdžius kaip Europos infrastruktūros tinklų priemonės projekto dalis dėl transeuropinių dujų tinklų plėtros strategijos, pripažino "Baltic Pipe" kaip europinės reikšmės dujotiekį. Bet tai ne vien "Baltic Pipe", o trijų dujotiekių rinkinio reikšmė.
Europos Komisija ketina įgyvendinti didesnio masto projektą: dujos iš Šiaurės jūros Norvegijos šelfo per "Baltic Pipe" turėtų patekti į Lenkiją per GIPL ("Gas Interconnector Poland Lithuania"), kad patektų į Lietuvą, per sovietinės dujotiekių sistemos "Šiaurės švytėjimas" Baltijos pakrantę — per Lietuvą į Estiją, o jau iš Estijos per "IHL Baltic Interconnector" — į Suomijos teritoriją. Remiantis PPO arbitražo grupės nuosprendžiu, "Gazprom", kaip alternatyvus tiekėjas, turėtų gauti teisę tapti alternatyviu tiekėju visai naujų ir senų Europos dujotiekių grupei. Atitinkamai, "PGNiG" rezervuota "Baltic Pipe" tranzito talpa turėtų būti sumažinta 3,1 milijardo kubinių metrų, kad tilptų į 50 procentų, nustatytų reglamente Nr. 715. Todėl jau apskaičiuotas 6,5 milijardo kubinių metrų deficitas Lenkijai padidės iki 9,6 milijardų.
Politinė pedagogika
Jau girdžiu galimus prieštaravimus: jei Europos Komisija per pastaruosius pusantrų metų nesilaikė PPO arbitražo grupės sprendimo, tada kaip galima būti tikriems, kad tai įvyks iki 2022 metų? Leiskite jums priminti, kad nuo 2019 metų gruodžio 1 dienos Europos Komisijos sudėtis buvo visiškai pakeista: naująja Europos Komisijos pirmininke tapo Vokietijos atstovė Ursula von der Leyen, o naująja energetikos komisare tapo Estijos atstovė Kadri Simson. Ir tai visiškai keičia veiklą ir prioritetus EK veikloje apskritai ir tai, kas konkrečiai susiję su "Baltic Pipe" projektu.
Von der Leyen yra šešių vaikų mama, ji išmano pedagogiką ir supranta, kaip naudinga skirti bausmę nusižengusiam vaikui. Lenkija elgėsi labai blogai "Nord Stream-2" projekto atžvilgiu, į kurį vokiečių įmonės "Wintershall Dea" ir "Uniper" investavo po milijardą dolerių. Kalbant apie Kadri Simson, Estija ne tik nesuinteresuota, kad "Baltic Pipe" projektas būtų įgyvendintas — ji yra suinteresuota užtikrinti, kad jis žlugtų. Kodėl?
Nuo 2020 metų sausio 1 dienos prasidės Estijos ir Suomijos "IHL Baltic Interconnector" eksploatacija ir tuo pačiu metu bus atidaryta nauja Europos regioninė dujų rinka, kurią sudarys Estija, Suomija ir Latvija. Šios naujos regioninės dujų rinkos perlas yra vienintelė Inčukalnio požeminė dujų saugykla Latvijoje, kurią valdo Latvijos įmonė "Conexus Baltic Grid".
Vyksta visapusiškas pasirengimas pradėti trijų krypčių režimą: gruodžio 30 dieną "Gazprom" surengs aukcioną, norėdamas parduoti 34 procentus savo akcijų "Conexus Baltic Grid", šią vasarą "Conexus Baltic Grid" investavo 23 milijonus eurų į Inčukalnio modernizavimą, padidindama pumpavimo pajėgumus 33 proc.
Tai pagrįstas veiksmas — nuo 2020 metų sausio 1 dienos ši PDS turės naują klientą, kuriam atstovaus Suomijos dujų transportavimo įmonė "Gasum", tuo tarpu svarbu atsiminti, kad Suomijoje dujų suvartojimo apimtis yra beveik du kartus didesnė nei Estijoje ir Latvijoje kartu sudėjus. 2018 metais gamtinių dujų suvartojimas Estijoje siekė 0,4 milijardo kubinių metrų, Latvijoje — 1,3 milijardo, o Suomijoje — 2,62 milijardo.
Naujoji Latvijos regioninė dujų rinka yra papildomos saugojimo apimtys, o Estijai — papildomos tranzito apimtys. Be to, ši rinka suteikia galimybę Estijai ir Latvijai įsitraukti į "pedagogikos" procesą Lietuvos atžvilgiu, kuri 2014 metais beatodairiškai sužlugdė trišalę energetikos sutartį, kurią 2009 metais pasirašė Baltijos šalys. Pagal ją Estija turėjo priimti ir gauti energijos ryšį su Suomija (veikia du kabeliai, einantys per Suomijos įlanką), Lietuva pagal tą pačią sutartį gavo energijos jungtis su Lenkija ir Švedija, pakartotinio dujinimo terminalas turėjo būti pastatytas Latvijoje — pajūryje, prie Inčukalnio.
Gavusi savo energetikos sistemos jungtis pagal bendrąjį planą, 2014 metais Lietuva vienašališkai atgabeno SGD terminalą "Independence" į Klaipėdos uostą ir taip sužlugdė bendrą Baltijos šalių "energetinės nepriklausomybės" nuo Rusijos planą. Būtent dėl šios priežasties Lietuva atsidūrė už naujos regioninės dujų rinkos ribų — dabar, norėdama prisijungti prie jos, Lietuva turės sugalvoti daug nuolaidų Latvijos ir Estijos naudai.
"Baltic Pipe" įgyvendinimas Latvijai ir Estijai reikš nuostolius Lietuvai šiame ginče, todėl vyrauja įsitikinimas, kad už energetiką atsakinga Europos Komisijos narė Kadri Simson gerbs PPO arbitražo grupės sprendimą ir kad bendrovės-operatorės "Baltic Pipe", "Elering" ir "Gas-System" kruopščiau derino šio dujotiekio maršruto kirtimosi su "Nord Stream" ir "Nord Stream-2" dujotiekiais projektą. Tai rimtas dalykas, povandeninės "sankryžos" techninės problemos yra visos Baltijos jūros rizikos veiksnys, ar ne tiesa?
Primename, kad "Nord Stream" operatorius yra Šveicarijos koncernas "Nord Stream AG", kurio akcininkai yra "Gazprom", Vokietijos bendrovės "Wintershall Dea" ir "Uniper", Nyderlandų bendrovė "Gasuine" ir prancūzų "Engie". Ta pati "Engie", kuriai Lenkijos antimonopolinis komitetas UOKiK ką tik skyrė 44,7 mln. USD baudą "už pagalbos stoką tiesiant "Nord Stream-2".
Ir šis faktas yra dar vienas įtikinamas įrodymas, kad dviejų dujotiekių povandeninės sankirtos sutvarkymo techninė problema yra nepaprastai sudėtinga, jos sprendimas užtruks daug daugiau nei vienerius metus. Iš tikrųjų dar niekada nebuvo sprendžiamos tokios problemos pasaulinės dujų pramonės istorijoje, į šį klausimą reikia žiūrėti labai atsakingai, atsargiai pasveriant visas galimybes, ir pasirinkti geriausią. Kažkas šioje situacijoje stebisi, kad neseniai vykusiame NATO susitikime Lenkijos prezidentas Andžejus Duda pareiškė, kad Rusija nėra šio bloko priešas? Nesistebiu: svarbiausia žengti pirmąjį žingsnį, tada bus lengviau.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
