VILNIUS, kovo 5 — Sputnik. Pats Adolfas Hitleris palaikė Katynės žudynių vykdymą, sako žurnalistas, politologas Vladislavas Švedas, knygos "Katynė. Šiuolaikinė klausimo istorija" autorius, daugelį metų tyrinėjęs tuos įvykius.
1943 metais netoli nedidelio Katynės kaimelio, 14 kilometrų į vakarus nuo Smolensko, Kozia Gora trakte buvo atvertos masinės mirties bausmei pasmerktų lenkų karo belaisvių kapavietės. Taškas šioje tragiškoje istorijoje dar nepadėtas. Balandžio 13 dieną Lenkija ketina surengti dar vieną antirusišką kampaniją, skirtą Katynės tragedijos 80-osioms metinėms.
Interviu RIA Novosti, Vladislavas Švedas pateikė daugybę faktų, kurie, jo teigimu, rodo, kad Katynės žudynės buvo nacių, o ne stalininės NKVD vadovybės rankų darbas. Šią versiją iš tikrųjų patvirtina Niurnbergo tribunolo nuosprendis.
Gėbelso byla
Yra žinoma, kad Hitleris išskrido į nacių okupuotą Smolenską 1943 metų kovo 13 dieną. Švedo teigimu, fiureris susitiko su Vermachto propagandos skyriaus viršininku pulkininku Hasu fon Vėdeliu (Hasso von Wedel), kurio pareigūnai jau buvo paruošę "Katynės bylos" medžiagą. Tada jos reklamavimą asmeniškai kontroliavo imperatoriškasis propagandos ministras Jozefas Gėbelsas.
"1943 metų pavasarį Stalingrade patyrę pralaimėjimą naciai suprato, kad karas su TSRS bus įtemptas ir ilgalaikis. Pavojinga pasikliauti tik karine galia. Jie nusprendė panaudoti provokacijas, galinčias suskaldyti antihitlerinę koaliciją. Taip atsirado Katynė kaip NKVD žiaurumų simbolis. Tariamai naciai netyčia aptiko nužudytų lenkų karininkų laidojimo vietą", — pasakoja Švedas.
Nacistinė Katynės versija
Apie tai Berlyno radijas pranešė 1943 metų balandžio 13 dieną. Tą pačią dieną pagrindinis nacių laikraštis "Völkische Beobachter" ("Liaudies apžvalgininkas") pirmajame puslapyje paskelbė straipsnį "GPU — 12 000 lenkų karininkų žudymas" ("GPU-Mord" ir "12 000 polnischen Offizieren").
"Tada naciai surengė propagandinį šou iš lenkų laidojimo vietų Katynė-Kozi Gory ekshumacijos. Buvo pakviesta daugybė Europos šalių delegacijų, kad "įsitikintų "sovietinio GPU žiaurumais (1922–1923 metais — Valstybinė politinė administracija prie RSFSR NKVD, 1934 metais pervadinta į TSRS NKVD — Sputnik)", — tęsia politologas.
Anot jo, Katynės laidojimo vietų ekshumaciją 1943 metų kovo–birželio mėnesiais atliko vyriausiojo Vokietijos teismo eksperto Gerhardo Buhtco (Gerhard Buhtz), Vokietijos armijos grupės "Centras" teismo medicinos laboratorijos vadovo ir SS standartinio vadovo (pulkininko) darbuotojai.
"Neseniai paaiškėjo, kad tuo metu naciai glaudžiai bendravo su išeivijoje esančiais Lenkijos vyriausybės atstovais. Apie tai papasakojo istorijos mokslų daktaras Vladimiras Lota, TSRS KGB pulkininkas, knygoje "RKS" ("Sąjungininkų žvalgybos klubas" — Sputnik) nurodydamas archyvinius pranešimus, kuriuos pateikė Rado Sándor, vienas efektyviausių sovietų karinės žvalgybos narių nuo Antrojo pasaulinio karo", — aiškina Švedas.
Knygoje Lota sako, kad "Vokietijos tvirtinimu, Lenkijos ambasada Berne redagavo savo prašymo tekstą Tarptautiniam Raudonajam Kryžiui kartu su Vokietijos ambasada..."
"Ambasadai tam buvo skirtos tik trys valandos, nes vokiečiai norėjo, kad Lenkijos užklausa būtų pateikta vienu metu su vokiečių. Komentarai, kaip sakoma, yra nereikalingi", — priduria politologas.
Katynės lavonų ekshumacija ir identifikavimas buvo oficialiai atliktas nuo 1943 metų kovo 29 iki birželio 7 dienos. Tačiau, pasak liudininkų, naciai dirbo Katynėje-Kozi Gory nuo vasario iki rugpjūčio mėnesio, jiems aktyviai talkino Lenkijos Raudonojo Kryžiaus (TC PKK) techninės komisijos specialistai.
Ekshumacijos ir identifikavimo rezultatai pateikiami "Oficialioje medžiagoje apie žudynes Katynėje" ("Amtliches Material zum Massenmord von Katyn"), paskelbtoje 1943 metais Berlyne.
Anot Švedo, dokumente teigiama, kad 1943 metų kovo–birželio mėnesiais iš Katynės laidojimo vietų buvo ekshumuoti 4143 žmonių palaikai, iš kurių tariamai identifikuoti 2815 (67,9 proc.) palaikai. Pagal oficialų identifikuotų Katynės aukų sąrašą, kurį 1944 metais paskelbė Lenkija Ženevoje, identifikuota 2363 iš 4243 (62,1 proc.) palaikų.
"Šis neatitikimas rodo, kad lenkai iš savo sąrašų turėjo išbraukti 179 lenkų karininkų, kurie buvo ekshumuoti ir identifikuoti Kozi Gory, pavardes, nes jie iš tikrųjų buvo gyvi. Tai yra vienas iš netiesioginių įrodymų, kad naciai klastojo Katynės aukų palaikų identifikacijos rezultatus", — priduria Švedas.
Kalbant apie nacių tapatybės nustatymo rezultatus, kurie yra neįtikėtini pasaulinėje praktikoje, politologas priminė: 1988 metais Baltarusijos Kurapatuose ekshumavus stalininių represijų aukų palaikus, buvo įmanoma nustatyti tik keturis (0,06 proc.) iš 6500 lavonų. Iš "liaudies priešų", kurie buvo sušaudyti Butovo mieste, netoli Maskvos, palaikų, neatpažino nė vieno, nors kai kurie vardai yra žinomi.
Klastojimas
1945 metais visi surinkti NKVD atsakomybės už Katynės tragediją "dokumentiniai įrodymai" buvo sudeginti Berlyno nurodymu. Apie tai buvo pranešta lenkų žurnalisto ir pirmojo Katynės tragedijos tyrinėtojo Jozefo Mackevičiaus knygoje "Katynė".
"Tai yra aiškus patvirtinimas, kad medžiagos pagrįstumas dokumentais buvo melagingas ir neturėjo nieko bendra su NKVD", — tikina Švedas.
Posovietiniu laikotarpiu lenkai dar pridėjo abejotinų "faktų" ir pasiekė nacių versijos tarptautinį pripažinimą.
Nacistinės versijos žlugimas
Krokuvos prokuroro Romo Martinio, kuris iškėlė baudžiamąją bylą dėl lenkų karininkų mirties 1945 metų rudenį, vardu pagrindiniai Lenkijos medicinos ekspertai, profesoriai Janas Olbrychtas ir Sergiuš Sengalevič parengė "Oficialios medžiagos apie žudynes Katynėje" apžvalgą.
Šis dokumentas turėjo būti pateiktas Niurnbergo tarptautiniam karo nusikaltimų tribunolui.
"Mes manome, kad praleidome daugybę spragų, klaidų ir netikslumų, kad pripažintume vokiečių teiginius leidinyje "Amtliches Material zum Massenmord von Katyn", kurie nėra moksliniai, ir tokiu būdu pripažįstame šį dokumentą kaip propagandą", — politologas cituoja Lenkijos apžvalgos dokumento ištrauką.
Deja, ištiko netikėtumas. "1946 metų kovo 30 dieną prokuroras Martinis buvo nužudytas. Sovietų pusė neišreiškė susidomėjimo Olbrychto ir Sengalevičiaus apžvalga, nes, jų manymu, pagrindinė užduotis buvo pateikti Niurnbergui įrodymus apie vokiečių nacių atsakomybę už Katynės žudynes. Todėl 1946 metais lenkų profesorių nuomonė nebuvo pateikta", — aiškina Švedas.
Tačiau, anot jo, yra ir kitų neginčijamų įrodymų bei įrodymų, patvirtinančių nacių atsakomybę už lenkų karininkų egzekuciją Kozi Gory.
Velnias detalėse
Minėto Butco, kuris vadovavo Katynės aukų palaikų ekshumavimui ir identifikavimui, ataskaitoje pranešta, kad dauguma žuvusiųjų buvo apsirengę lenkų uniformomis.
"Be ordinų ir kitų apdovanojimų, šalia palaikų buvo daugybė asmeninių daiktų, dokumentų, suvenyrų, laiškų, užrašų knygelių. Ant nužudytųjų uniformų būta ir apdovanojimų už drąsą", — rašoma Butco pranešime.
Tai neginčijamas įrodymas, kad aukas sušaudė būtent naciai, pabrėžia politologas. Iš tikrųjų pagal "karo belaisvių reglamentą", patvirtintą 1931 metų kovo 19 dieną TSRS vyriausiojo vykdomojo komiteto ir Liaudies komisarų tarybos dekretu, TSRS jiems buvo leista "nešioti uniformas, bet be rangą ar pareigas žyminčių ženklų". Žinoma, kad NKVD buvo griežtai vykdomos CRK ir TSRS liaudies komisarų tarybos nuostatos.
Švedas atkreipė dėmesį į tai, kad iš pirmojo kapo Nr. 1, užpildyto nuo devynių iki dvylikos sluoksnių lavonais, nacių ekshumatoriai sugebėjo pirmiausia iškasti lenkų generolų Mečislavo Smoravinskio ir Bronislavo Bochaterevičiaus palaikus. "Tuo tarpu, jei mes vadovaujamės NKVD sąrašais, kuriuos katynologai pateikia kaip Stalino teisėsaugos organų besąlyginės kaltės įrodymą, Smoravinskio ir Bochaterevičiaus palaikai turėjo gulėti aštuntame ar devintajame sluoksnyje, jei skaičiuotumėte iš viršaus. Tikrąją Lenkijos generolų palaikų buvimo vietą galėjo žinoti tik tie, kas juos sušaudė. Tai yra naciai", — pasakojo "RIA Novosti" pašnekovas.
Jis cituoja Didžiosios Britanijos ambasadoriaus Lenkijos Respublikoje Oweno O'Malley'o telegramą, išsiųstą Britanijos užsienio reikalų sekretoriui Anthony'iui Eden'ui 1943 metų gegužės 15 dieną: "Piliakalnio papėdėje yra L formos masinė kapavietė (kapas Nr. 1. — Sputnik), kuri yra visiškai atkasta. Jos matmenys: 16x26x6 metrai. Mirusiųjų kūnai tvarkingai išdėstyti eilėmis nuo devynių iki 12 žmonių, vienas ant kito, su galvomis į priešingas puses..."
"Manyti, kad NKVD karininkai nusileido į griovį iki trijų ar keturių metrų gylio, kad būtų galima tvarkingai išdėstyti sušaudytų žmonių eilėmis — to padaryti neįmanoma. Yra tipiškas vokiečių kruopštus požiūris: užtikrinti maksimalų griovio užpildymą", — priduria Švedas.
Kitas argumentas. Butcas savo pranešime užsiminė apie "daugybę kulkų ir šovinių" laidojimo vietoje.
"Yra žinoma, kad 1994–1995 metais lenkų ekspertai kasinėjimų metu Katynėje rado 241 vokišką gilzę, iš kurių 79 buvo taip surūdijusios, kad neįmanoma įskaityti ženklų. Tai yra dar vienas nacių pėdsakas", — teigė politologas.
Faktas, kad "Geco 7.65 D." pistoleto šoviniai ("Gustav Genschow & Co.") su nerūdijančio žalvario gilzėmis buvo leidžiami tik Vokietijoje iki 1940 metų pabaigos. 1941 metais dėl spalvotųjų metalų trūkumo vokiečiai perėjo prie variu padengtų plieninių gilzių, o po to gryno plieno, padengto pilkšvu laku. Variu padengtos ir lakuotos gilzės dirvožemyje greitai suyra.
Be to, Katynės miške buvo rasti 1940 metų kovo 1 dieną išleisti lenkų dviejų zlotų vekseliai, kaip minėjo Jozefas Mackevičius, apsilankęs Katynėje 1943 metų gegužės mėnesį.
"Lenkijoje prieškario du zlotai buvo pakeisti į "Krokuvos" 1940 metų gegužės 8–20 dienomis. Pirmasis lenkų karininkų etapas iš Kozelskio NKVD stovyklos išvyko į Smolenską 1940 metų balandžio 3 dieną, o paskutinis — 1940 metų gegužės 10 dieną. Tai yra, jei Lenkijos karo belaisviai būtų sušaudyti NKVD 1940 metų balandžio–gegužės mėnesiais, "Krokuvos" zlotų jie nebūtų turėję", — pabrėžia Švedas.
Sušaudytųjų sąrašai
Anot Švedo, aiškiai nustatyta, kad Katynės-Kozi Gory nacių ekshumatoriai turėjo lenkų karininkų sąrašus, kuriuos NKVD siųsdavo į Kozelskio NKVD stovyklą. Lagerio administracija turėjo perduoti lenkų karo belaisvius NKVD Smolensko srities direkcijos žiniai.
Tai paaiškėjo 1943 metų gegužės 23 dienos archyviniame Reicho propagandos ministerijos ir Vokietijos Raudonojo Kryžiaus susirašinėjime su Maskvos valstybinio universiteto profesoriumi, istorijos mokslų daktaru Vladimiru Sacharovu.
"Nacistai pagrobė lenkų karininkų sąrašus Smolensko srities NKVD pastate 1941 metų liepą", — teigė Švedas.
Profesorius Sacharovas taip pat atrado dar vieną didelio masto sukčiavimą. Nacistai teigė, kad Katynės tragedijos vietoje rado 3300 laiškų ir atvirukų, dėl kurių tariamai pasiektas toks neįtikėtinai didelis aukų identifikavimo procentas.
Sacharovas, analizuodamas laiškų ir atvirukų siuntėjų adresus iš Katynės laidojimo vietų, nustatė, kad dauguma adresuose nurodytų Lenkijos miestų ir gatvių jau yra germanizuotos.
"Tuo tarpu yra žinoma, kad 1939 metų rugsėjo mėnesį Vokietijos užgrobtų Lenkijos teritorijų germanizacijos procesas buvo labai sunkus. Yra aiškus neatitikimas", — sako Švedas.
TSRS vadovybės klaida
Katynės bylos klastojimui galėjo būti seniai padėtas taškas, jei TSRS, o vėliau ir Rusijos vadovybė tam būtų ėmusis tinkamų ir visapusiškų priemonių, tikina Vladislavas Švedas.
"Bet sovietų lyderių įsitikinimas, kad niekas neišdrįs užginčyti sovietinės Katynės tragedijos versijos, neleido triumfuoti tiesai. Nepaisant to, Niurnbergo tarptautinis karo nusikaltimų tribunolas pateikė kaltinimus Hermanui Gėringui (Hermann Göring) ir Alfredui Jodliui (Alfred Jodl) dėl nusikaltimų Katynėje. Tai yra dokumentuose užfiksuoti faktai", — apibendrina politologas.