Tema yra labai plati su daugybe svarbių klausimų. Apie viską viename straipsnyje parašyti sunku. Pabandykime užfiksuoti esminius taškus, susijusius su Lietuvos vidaus ir užsienio politika, ekonomika ir socialinėmis realijomis.
Kova be pabaigos?
Pradėti galima nuo lietuviškos partinės sistemos raidos analizės. Po nepriklausomybės atkūrimo ši sistema pakankamai greitai pradėjo judėti dvipartiškumo link. Tada atrodė, kad konservatorių ir socdemų konkurencija išliks ilgam. Tačiau taip neatsitiko.
Galiausiai išėjo taip, kad "Tėvynės sąjunga" be perstojo kovoja su įvairiais "išsišokėliais", kurie vis atsistoja jos kelyje į valdžią: iš pradžių — su socdemais, vėliau — su Rolandu Paksu ir Viktoru Uspaskichu, po to — su liberalais, galiausiai — su "valstiečiais". Blogiausia, kad ši kova tampa sistemine priešprieša, nulinės sumos žaidimu, kuriame dominuoja konjunktūriniai politiniai, o ne ilgalaikiai valstybės interesai, dažnai atsiduriantys paskutinėje vietoje.
Apskritai, galima pajuokauti: konkurentai ateina ir išeina, o konservatoriai lieka, ir šiame kontekste labai įdomu, kuo baigsis artėjantys Seimo rinkimai, nes Ramūnas Karbauskis ir Saulius Skvernelis nusprendė užsispirti.
Taip pat būtina pasakyti keletą žodžių apie Lietuvos prezidento instituciją. Faktiškai, ji vis dar ieško savo vietos pusiau prezidentinėje sistemoje, ir kaskart daug kas šiuo atveju priklauso nuo asmenybės. Pastaroji gali tiek praplėsti valstybės vadovo įtaką savo autoritetu (pavyzdžiui, Valdas Adamkus), tiek sumažinti ją dėl to autoriteto stokos (kol kas Gitanas Nausėda).
Tuo tarpu partijos (ypač konservatoriai) bando išnaudoti (kontroliuoti) prezidentą savo kovoje dėl valdžios, kas papildomai išbalansuoja sistemą. Štai rinkėjai turi pagaliau suprasti, kad Lietuvoje valstybės vadovo įgaliojimai neleidžia jam paveikti politinių ir ekonominių šalies procesų taip, kaip Amerikoje ar Rusijoje, ir pagrindinė jo atsakomybės sfera — užsienio politika.
Beje, joje irgi ne viskas gerai.
O jeigu nebūtų Rusijos?
Pasitraukusi iš Sovietų Sąjungos Lietuva greitai užsibrėžė tikslą įstoti į ES ir NATO — taip sakant, tapti didelės euroatlantinės šeimos nare. Reikia pripažinti, kad civilizacine prasme ji visada buvo svetimkūnis rytinėje erdvėje. Todėl minėtas pasirinkimas buvo labai logiškas, ir tikrai atkakliai dirbdama Lietuva sėkmingai pasiekė šį tikslą.
Tačiau greitai iškilo klausimas dėl naujo strateginio orientyro. Po neilgų dvejonių juo tapo partnerystė su JAV, o tiksliau — besąlygiškas Vašingtono įsakymų vykdymas. Šalies priklausomybė šiuo atveju tokia didelė, kad net gėda, nes beveik nebandoma siekti nacionalinių interesų. Pavyzdžiui, kai tik Kinija tapo prieše Amerikai, ji iš karto tapo prieše ir Lietuvai, nors bendradarbiavimas su Pekinu Vilniui gali būti ekonomiškai naudingas.
Antras Lietuvos tapatybės užsienio politikos srityje ramstis, kuris gerai dera su pirmu, yra jos antirusiška pozicija. Viskas, ką daro Maskva (Ukrainoje, Sirijoje, dar kur nors), yra blogai vien todėl, kad tai daro Maskva. Kas numušė Malaizijos lėktuvą virš Ukrainos? Žinoma, Rusija. Kas apnuodijo Skripalius? Žinoma, Rusija.
Jeigu kas nors Lietuvoje išdrįsta suabejoti tokiu kursu, iškart tampa Putino agentu arba "naudingu idiotu". Kada ši antirusiška isterija, besiribojanti su šizofrenija, praeis, pasakyti sunku. Turbūt, negreitai, nes politiškai patogu, ir, kaip minėta, gerai dera su JAV pozicija.
Ir viskas būtų puiku, jeigu nebūtų atsiradęs Donaldas Trampas, kuris ėmė žlugdyti transatlantinę vienybę. Šiame kontekste Lietuva vis dar tikisi, kad ši problema kaip nors išsispręs (kad JAV toliau saugos, o ES teiks finansinę paramą), bet ji tik gilėja, ir šalies elgesyje juntamas tam tikras pasimetimas — su kuo draugauti Amerikoje, o gal iš viso rinktis Europą?
Papildomai situaciją komplikuoja nežinomybė dėl ES projekto ateities: Lietuva lyg ir prieš Jungtines Europos Valstijas, bet ką reikės daryti, jeigu nugalės Makrono vizija, supratimo (ir net rimtos diskusijos) nėra.
Trumpai tariant, užsienio politikoje Vilnius susiduria su rimtais iššūkiais ir dar tiksliai nežino, kaip į juos atsakyti, tad bando kabintis į senas realijas. Tačiau yra jausmas, kad lemiamu momentu Lietuva sugebės susiorientuoti ir prisiglaus prie nugalėtojų.
Minus vienas
Garsi Marijono Mikutavičiaus daina vadinasi "Trys milijonai". Bėda ta, kad tų trijų milijonų Lietuvoje jau nėra.
Kaip parodė paskutinė Europos Komisijos ataskaita, mūsų šalyje vis dar rimta problema išlieka skurdas bei socialinė atskirtis, o vyriausybė nesugeba konvertuoti ekonominio augimo, kuris jau lėtėja, į visuotinę gerovę. Be abejo, Lietuva ne kokia nors Afrikos valstybė, ir negalima teigti, kad joje viskas blogai. Tačiau emigracija rodo, kad daug kas negerai.
Kodėl nepavyksta "perlaužti" situacijos? Atsakymai gana paprasti. Žema valdančiojo elito kokybė (profesionalumo stoka); aukščiau minėta nesibaigianti kova dėl valdžios, kuri nustumia žmonių interesus į antrą planą, ir nepragmatiška užsienio politika (mums nereikia pigių rusiškų dujų ir pigios baltarusiškos elektros, nes tai "blogi" ištekliai).
Kaip sako "patriotai" — mes laisvės už dujas neparduodame. Tačiau yra ir kitas posakis — laisvi, bet alkani.
Ir dėl to, ir dėl netikėjimo valdžios sugebėjimu ką nors pakeisti bei atskirties nuo jos jausmo, šalyje stiprus susvetimėjimas (jau nekalbant apie liūdną savižudybių statistiką) ir emigracinės nuotaikos. Žmonės nejaučia pagarbos ir nemato perspektyvos. Todėl išvažiuoja ir dažnai nenori grįžti.
Tiesa, prieš kiekvienus rinkimus atgimsta šventa viltis, kad va dabar jau tikrai ateis gelbėtojai, kurie viską pataisys ir sukurs gerovės valstybę. Bet jie vis neateina, ir nusivylimas didėja. Ir stovi Lietuva kaip tas nebaigtas Vilniaus futbolo stadionas — ir negriūna, ir pabaigti niekaip negali, nors jau seniai laikas nugriauti ir statyti iš naujo...
Apibendrinant, galima konstatuoti kelis dalykus. Lietuva — ne žlugusi valstybė. Joje galima gyventi, ir yra daug pagarbos vertų žmonių, kurie stengiasi dirbti jos labui. Tačiau vidinis politinis šalies gyvenimas labai konfliktiškas ir nekonstruktyvus. Dėl to kenčia valstybės interesai — jie dažnai nustumiami į antrą planą.
Šalies užsienio politikoje po įstojimo į ES ir NATO dingo strateginis orientyras, ir "Mes už JAV ir prieš Rusiją" daugiau netinka, nes pasikeitė euroatlantinės erdvės realijos. Tačiau vietoje naujos strategijos ir elementaraus pragmatizmo kol kas tik isteriškas antirusiškumas ir transatlantinė improvizacija be aiškios vizijos.
Rezultatas — ekonominis augimas, kuris nepadeda įveikti skurdo, socialinės atskirties ir emigracijos. Kitaip tariant, demokratiniai ir liberalios ekonomikos institutai yra, o kokybiškos demokratijos ir socialinio teisingumo bei gerovės nėra (skurdžiai toliau skursta, turtuoliai toliau lobsta). Sąjūdžio dvasia išblėso. Bet pabandom iš naujo, nes geriau negyventi, negu visai netikėti...
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.