Šių metų kovo pabaigoje sukako šešiolika metų nuo ypač pavojingos ir labai provokuojamos Rusijos nacionalinio saugumo interesų požiūriu NATO karinių oro pajėgų misijos Baltijos šalyse, kuri aljanso dokumentuose yra nurodyta kaip "Baltic Air Policing", operacijos pradžios.
Sprendimas ją surengti buvo priimtas 2004 metų kovo 17 dieną Šiaurės Atlanto tarybos posėdyje abejotinu pretekstu — turint tikslą "apsaugoti Baltijos šalių oro erdvę", tarsi kas nors kada nors būtų kėsinęsis į jų oro erdvę, rašo Rusijos gamtos mokslų akademijos narys Vladimiras Kozinas straipsnyje "InfoRos" portalui.
Praėjus beveik dviem savaitėms po šio sprendimo priėmimo, trijų Baltijos valstybių — Latvijos, Lietuvos ir Estijos, kurios jau įstojo į Aljansą tais pačiais 2004 metais, — danguje pasirodė trys NATO vidutinio nuotolio koviniai orlaiviai. Ši operacija buvo pradėta vykdyti ištisus metus, tačiau iš pradžių koviniai lėktuvai išskrisdavo tik kelioms valandoms per dieną. Bet tada laikas, kurį jie praleisdavo ore, palaipsniui pradėjo siekti ištisą parą. Vėliau į NATO orlaivių budėjimo zoną, apimančią trijų JAV palydovų transatlantiniame aljanse oro erdvę ir dalį dangaus virš Baltijos jūros, buvo įtraukta ir Lenkijos, kuri tapo aljanso nare šiek tiek anksčiau, 1999 metais, oro erdvė.
Šiai operacijai vadovavo Aljanso oro pajėgų Jungtinių operacijų centras, esantis Vokietijos mieste Uedeme.
Iš 30 NATO valstybių oro policijos misijai savo įvairių tipų naikintuvus ir naikintuvus-bombonešius, degalų papildymo ir žvalgybinius orlaivius pateikė Belgijos, Didžiosios Britanijos, Vengrijos, Danijos, Ispanijos, Lenkijos, Portugalijos, Rumunijos, JAV, Turkijos, Norvegijos, Prancūzijos ir Vokietijos oro pajėgos.
"Transatlantinio solidarumo" aljanso valstybių koviniai lėktuvai aktyviai naudojasi ne tik Latvijos, Lietuvos, Estijos ir Lenkijos oro erdvėmis, bet ir jų oro bazėmis, esančiomis atitinkamai Latvijos Lielvardės, Lietuvos Zoknių, Estijos Amario gyvenvietėse ir Lenkijos Lodzės mieste (Lasko oro pajėgų bazė). Visos šios bazės Lenkijai ir Baltijos valstybėms įstojus į aljansą buvo nuodugniai modernizuotos, jos įgijo daugiafunkcį pobūdį.
Šios bazės tokios universalios, kad gali priimti visų trijų tipų sunkiuosius strateginius bombonešius, kuriuos turi JAV, o būtent strateginius bombonešius B-1B, B-52H ir B-2A. Visi, gavę "leidimą nuolat gyventi" karinėse bazėse Didžiojoje Britanijoje, prieš kelerius metus pradėjo vykdyti skrydžius į Estijos Amario oro bazę.
Kaip matyti iš dalyvaujančių šalių sąrašo, visos trys Vakarų valstybių branduolinės galios, tai yra Didžioji Britanija, JAV ir Prancūzija, skyrė savo oro vienetus. Jos pradėjo stabiliai naudoti savo "dvigubos paskirties" naikintuvus, galinčius nešti ne tik įprastus ginklus, bet ir branduolinius ginklus, kurie kartais viršija kai kurių JAV strateginių tarpžemyninių "Minuteman-3" tipo raketų branduolinių galvučių galingumą.
Kaip pažymėta 2019 metų kovo mėnesio NATO spaudos tarnybos pranešime, JAV strateginės branduolinės pajėgos į Jungtinę Karalystę iš karto išsiuntė šešis tolimojo nuotolio strateginius bombonešius B-52H — kaip buvo skelbta, "organizuoti mokomųjų renginių ciklą visoje Europoje". Bet kokie tai "renginiai", paaiškėjo šiek tiek vėliau. Praėjusių metų pabaigoje vienas sunkiųjų strateginių tokio tipo bombonešių vykdė mokomąjį bombardavimą Lietuvos treniruočių aikštelėje, esančioje už 60 km nuo Rusijos eksklavo — Kaliningrado srities.
Komentuodamas situaciją, susidariusią dėl amerikiečių sunkiųjų strateginių bombonešių pasirodymo Baltijos regione, vienas iš Latvijos parlamento deputatų bandė pokalbį nukreipti į kiek kitokį aspektą sakydamas, kad Pentagonas nestato specialių saugyklų branduoliniams ginklams laikyti Latvijoje. Gali būti, kad jis tikrai nestato, tačiau tai nereiškia, kad JAV orlaiviuose išvis nėra branduolinio ginklo. Kartu negalima ir teigti, kad jis yra šiuose orlaiviuose, nes Rusijos Federacija niekada nevykdė jokių karinių-techninių patikrinimų — tiesiog dėl to, kad nėra tinkamo susitarimo tiek su Vašingtonu, tiek su visų trijų Baltijos valstybių sostinėmis.
Tuo tarpu NATO toliau stiprina grupuotę ir plečia operacijos "Baltic Air Policing" kovines misijas.
Dar 2016 metų birželio 14 dieną tuometinis NATO generalinio sekretoriaus pavaduotojas amerikietis Aleksandras Veršbou (Alexander Vershbow) susitiko su Latvijos, Lietuvos ir Estijos gynybos ministrais, kad pasirašytų naują susitarimą dėl oro erdvės valdymo tvarkos, remiančios NATO oro pajėgų misiją Baltijos jūros regione.
Pasirašymo ceremonijos metu Aleksandras Veršbou pabrėžė, kad šis Aljanso ir trijų Baltijos valstybių susitarimas prisidės "plečiant parengiamųjų veiksmų Baltijos regiono oro erdvėje galimybes". Iškyla klausimas: kokie tie "veiksmai"? Tuometinis Transatlantinės sąjungos generalinio sekretoriaus pavaduotojas taip pat pridūrė, kad pasirašytas dokumentas siunčia "aiškų signalą apie bendrą Aljanso atsakomybę ir ryžtą apsaugoti NATO šalių teritoriją ir gyventojus". Nuo ko apsaugoti?
Pagal naują Transatlantinio aljanso jungtinių oro pajėgų strategiją — NATO jungtinę oro pajėgų strategiją, kuri buvo patvirtinta 2018 metų birželio 26 dieną, jos valstybių narių oro pajėgos turėtų turėti galimybę veikti "bet kurioje vietoje ir bet kokiomis sąlygomis", įskaitant labai saugioje oro erdvėje ir intensyvaus oro eismo vietose. Baltijos regionui taikomas šis oro erdvės veiklos aiškinimas, kurį pasiūlė bloko būstinė. Minėtu dokumentu, patvirtinančiu pasirengimą tęsti vykstančias oro operacijas įvairiuose pasaulio regionuose, siekta, kad Aljansas toliau plėstų papildomas oro pajėgų puolamąsias doktrinas ir šioje srityje kurtų naujas pajėgas ir priemones.
Oficialiuose NATO strateginiuose dokumentuose nurodoma, kad Baltijos šalių oro erdvės apsauga visą parą grindžiama tuo, kad jos neturi pakankamai kovinių lėktuvų, galinčių atlikti paskirtą užduotį. Tačiau tokios ilgalaikės NATO oro pajėgų operacijos Baltijos danguje ypatumai plėtojant specifines taktines ir strategines užduotis rodo, kad ji siekia plataus masto puolimo tikslų.
Kaip paskelbta NATO viršūnių susitikime Briuselyje 2018 metų liepą, bloke buvo sutarta dėl bendrų oro pajėgų pajėgumų strategijos, kuri bus pagrindinis Aljanso oro pajėgų patruliavimo misijų taikos metu veiksnys. Tai taip pat taikoma operacijai "Baltic Air Policing".
Sprendžiant iš aukščiausios NATO karinės-politinės vadovybės šių metų balandžio mėnesio pradžioje pateiktų pareiškimų, visos šios sausumos, jūros ir oro pajėgų grupuotės gali būti prireikus "sustiprintos" dar labiau. Natūralu, kad ne dėl koronaviruso.
Nurodyta operacija, kai kuriais oficialiais Rusijos ekspertais, kurie nežino jos pagrindinio funkcinio tikslo, vadinama "Baltijos policijos operacija" jokiu būdu nėra formuojama kaip "policijos misija", skirta kontroliuoti ir užtikrinti oro eismo saugumą šioje Europos žemyno dalyje. Pavadinta operacija realiajame matmenyje yra daug žadanti kovinė operacija, turinti toli siekiančius tikslus.
Kodėl NATO oro pajėgų Baltijos šalių oro erdvėje operacija straipsnio pradžioje pavadinta "ypač pavojinga ir destabilizuojančia"? Akivaizdu, ne tik dėl to, kad jos papildo keturias daugiašales "fronto linijos" Aljanso antžemines kovos grupes, bet ir stiprina Aljanso nuolat dislokuotas Baltijos vandenyse jūrų pajėgas.
Rusijos nacionalinio saugumo požiūriu reikšminga ir kita aplinkybė.
Tai yra aiškus branduolinis veiksnys, esantis minėtoje oro operacijoje. Be to, jos "atsakomybės zona" apima ne tik dangų virš trijų Baltijos šalių ir Lenkijos, bet ir oro erdvę, besitęsiančią per Baltijos jūros dalį, besiribojančią su Kaliningrado ir Leningrado sričių teritorijomis.
Aljanso oficiali atstovė Oana Lungescu, pavadinusi branduolinius ginklus gebančių nešti orlaivių dislokavimą "planiniu", pripažino, kad "tai rodo, jog JAV branduolinis skėtis saugo Europą ir parodo unikalų potencialą, kurį Jungtinės Valstijos gali perdislokuoti į Europą krizinės situacijos metu". Taigi, tai visgi yra tikras "branduolinis skėtis", o ne kažkoks įprastas "oro patruliavimas"?
Dėl šio galimo branduolinio komponento tokia Aljanso oro pajėgų operacija galėtų būti laikoma "Baltijos branduoline krize" arba "Karibų krize Nr. 3", atsižvelgiant į tai, kad Karibų krizė Nr. 1 buvo sukelta JAV 1962 metų spalį, o "Karibų krizė Nr. 2" prasidėjo, kai Aljansas 1979 metų gruodį leido dislokuoti amerikiečių balistines raketas "Pershing" ir antžemines sparnuotąsias raketas "Tomahawk" keliose Europos šalyse.
Panašu, kad būtent dėl aukščiau paminėtų priežasčių Rusija turi nuolat iškelti Jungtinėms Valstijoms ir kitoms Aljanso valstybėms, kurios dalyvauja šioje operacijoje, klausimą dėl visiško NATO "dvigubos paskirties" orlaivių ir JAV sunkiosios strateginės aviacijos patruliavimo Baltijos šalių ir Baltijos jūros zonoje nutraukimo. Deja, oficialiuose Rusijos pareiškimuose dėl ginklų kontrolės problemų kritiškos pastabos apie šią operaciją praktiškai nepateikiamos. Ne visi net žino apie jos egzistavimą. Arba blogai suvokia jos padarinių žalą tiek regioniniu, tiek pasauliniu mastu.
Rusija turėtų aktyviai kelti klausimus apie visišką šios operacijos nutraukimą bet kuriuo atveju. Toks reikalavimas taip pat turėtų atsirasti kaip atsakas į nuolatinius JAV ir NATO pareiškimus, kuriuose reikalaujama, kad Rusija vienašališkai sumažintų savo ginkluotę arba sumažintų karinę veiklą savo teritorijoje, taip pat Baltijos regione. Visų pirma Kaliningrado ir Leningrado sričių zonoje.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.