Vakarų ekspertų bendruomenė dabar užsiėmusi koronaviruso krize, nesklandžių derybų dėl Britanijos išstojimo iš Europos Sąjungos problemos reaktualizavimu, bandymu visgi "paskandinti" dujotiekį "Nord Stream-2" netikrame "Novičioke" ir, žinoma, nerimu dėl JAV ateityje galimo pilietinio karo po lapkričio prezidento rinkimų.
Šiame kontekste vyksta procesas, neišvengiamai lydintis didžiųjų imperijų išnykimą: periferijose prasideda riaušės, o metropolis pasirodo esąs per silpnas, kad būtų galima nedelsiant atkurti tvarką. Štai ir dabar, visiškos netvarkos Vašingtone ir vangiai tekančios sisteminės krizės Europos Sąjungoje sąlygomis, Viduržemio jūros regione vyksta dviejų NATO valstybių susirėmimas, ir šie susirėmimai gali peraugti į tikrą karinį konfliktą, juolab, kad akivaizdžiai egzistuoja visos istorinės prielaidos kraujui pralieti.
Tikras karas Europoje ir realios problemos NATO viduje gali priversti Vašingtono ir Briuselio geriausius protus kardinaliai pakeisti darbotvarkę. Nauja krizė rizikuoja tapti ypač aktualia, atsižvelgiant į tai, kad ji gali išrikiuoti po priešingas barikadų puses ne tik Europos ir Amerikos politikus, bet ir karius.
Agentūra "Associated Press" praneša, jog Graikija ruošiasi radikaliai išplėsti savo karinius pajėgumus, kad atsispirtų Turkijai.
"Pirmadienį Vyriausybė pareiškė, kad Graikija sustiprins savo ginkluotąsias pajėgas naujais ginklais, didesniu darbuotojų skaičiumi ir šalies gynybos pramonės vystymusi, nes įtemptas pasipriešinimas su kaimynine Turkija sukėlė baimę dėl atviro konflikto tarp dviejų NATO sąjungininkų", — sakoma agentūros pranešime.
Ankara priešinasi Graikijai ir Kiprui dėl naftos ir dujų žvalgybos teisių Viduržemio jūros rytuose. Graikija ir Turkija dislokavo karines jūrų ir oro pajėgas, kad apgintų savo priešingas pretenzijas.
"Turkijos vadovybė beveik kiekvieną dieną grasina karu ir daro provokacinius pareiškimus prieš Graikiją", — pareiškė oficialus Graikijos vyriausybės atstovas Steliosas Petsas.
"Mes atsakome politiniu, diplomatiniu ir operatyviniu pasirengimu, esame pasiryžę daryti viską, kas būtina mūsų suverenioms teisėms apginti", — pažymėjo Petsas.
Be abejonės, matome tikrąjį pasirengimą karui, juolab, kad praėjusią savaitę Turkijos prezidentas Erdoganas paskelbė pareiškimą, jog Atėnai turėtų pradėti derybas su Ankara, nes Graikijos ginkluotosios pajėgos yra pusiau sužlugusios būklės. Nesunku pastebėti, kad tokiuose pareiškimuose slypi užuomina apie galimybę naudoti karinę jėgą tam, kad būtų pasiekti palankūs tų klausimų, dėl kurių siūlomos derybos, sprendimai.
Nesantaikos obuolys, dėl kurio Graikijos ir Turkijos karo laivai grasina vienas kitam Kipro vandenyse, — tai teisė eksploatuoti naftos ir dujų telkinius, į kurias pretenduoja Turkija, Graikija ir Kipras. Turkija jau tyrinėja šiuos telkinius ir akivaizdžiai ruošiasi jėga ginti savo naftos ir dujų ambicijas, kurios tikriausiai yra susijusios su strateginiu Redžepo Erdogano kursu — pasiekti maksimalią energetinę nepriklausomybę.
Kaip pažymi britų "The Telegraph", "stebėtojai baiminasi, kad klaida ar apsiskaičiavimas gali sukelti karinį konfliktą tarp NATO narių. <...> Ankara teigia, kad nustatant jūrų sienas neturėtų būti atsižvelgiama į daugelį mažų Graikijos salų, esančių prie Turkijos krantų, ir kaltina Atėnus bandymu nesąžiningai pasisavinti dalį nepanaudotų [angliavandenilių — Sputnik] išteklių.
Graikija įsiuto ir pareiškė, kad Turkijos flotilė įsiveržė į jos vandenis ir jos išskirtinę ekonominę zoną. Rugpjūčio 14 dieną konfrontacija galėjo paaštrėti, kai Graikijos fregata susidūrė su Turkijos karo laivu vandenyse tarp Kretos ir Kipro".
Graikijos ir Turkijos konfliktas — milžiniška problema tiek JAV, tiek Europos Sąjungai. Paryžiaus ir Berlyno interesų požiūriu Turkijos veiksmai negali būti toleruojami, nes jei Ankara iš tikrųjų sugebės kontroliuoti Viduržemio jūros rytinės dalies naftos ir dujų išteklius, paaiškės, kad visos saugumo ir geopolitinės globos garantijos, kurias Europos Sąjunga suteikia savo narėms, yra tik fikcija, o tai labai kenkia visos Europos Sąjungos perspektyvoms.
Be to, šiuo atveju paaiškės, jog norint atimti iš dviejų Europos Sąjungos narių — Kipro ir Graikijos — itin vertingus energetinius išteklius, net nereikia turėti kažkokios supergalingos armijos ar branduolinių ginklų, ir visiškai pažeminti dvi Europos Sąjungos nares gali tiesiog stipri regioninė valstybė — o tai Europos Sąjungos užsienio politikos ambicijų požiūriu visiškai neįeina į jokius vartus. Kaip vyšnia ant geopolitinio pyrago Graikijos ir Turkijos konflikte taip pat yra Prancūzijos, kaip rimto geopolitinio žaidėjo Artimuosiuose Rytuose ir Viduržemio jūros rytuose, statusas, juolab, kad Kipras spėjo parduoti Prancūzijos (ir Italijos) įmonėms angliavandenilių gavybos teises kai kuriuose telkiniuose, į kuriuos pretenduoja Turkija.
Dėl viso to Europos Sąjunga, nors ir vangiai, ir Paryžius (gana garsiai) yra Graikijos pusėje. Kaip savo ketinimų rimtumo demonstravimą Prancūzija ir Italija rugpjūčio pabaigoje pasiuntė savo karo laivus dalyvauti bendrose pratybose su Graikijos ir Kipro laivynais, tai oficialiai Ankarai sukėlė ypatingo nepasitenkinimo priepuolį.
Kita vertus, "CNN" su nuoroda į Turkijos karius pranešė, kad jie taip pat surengė pratybas šiame "karštame taške". Pratybos buvo surengtos "dalyvaujant Amerikos laivui", o tai suteikia daugiau pikantiškumo šiam konfliktui.
Apskritai Vašingtonas neturi geros išeities iš susiklosčiusios situacijos, kurią geriausiu atveju bus galima tik laikinai užšaldyti. Jei jis stos į Turkijos pusę ir išspręs Kipro klausimą jos naudai, tai sukels milžiniškas problemas JAV diplomatinėms pastangoms Europos kryptimi, o jei JAV stos į Graikijos ir Kipro pusę, dar ir palaikys Europos Sąjungos poziciją, tada, pirma, tai sukurs dar rimtesnes problemas NATO vienybei (kur Turkija yra labai reikalinga įtakai Artimuosiuose Rytuose), antra, tai sustiprins Europos Sąjungos, kaip nepriklausomo "geopolitinio stogo" Viduržemio jūroje, pozicijas, kas Vašingtone negali būti suvokiama teigiamai.
Europos Sąjunga taip pat turi nedaug gerų išeičių iš šios situacijos. Bandymai diplomatiškai išspręsti šį klausimą, kurių ėmėsi Vokietijos užsienio reikalų ministras Masas, nesėkmingai žlugo, o galimybė prispausti Turkiją jėgos būdu — tai visgi variantas kraštutiniu atveju, nes Paryžius ir Berlynas akivaizdžiai nėra pasirengę visaverčiam kariniam konfliktui politiniu požiūriu. Ir tuo labiau Paryžius ir Berlynas dabar akivaizdžiai nenori priimti iš Turkijos eilinės Artimųjų Rytų pabėgėlių bangos, kuri galėtų pribaigti koronaviruso nualintą Europos ekonomiką ir susprogdinti Vokietijos politinį kraštovaizdį, kur iki šiol jaučiamos praėjusios "migrantų krizės" pasekmės.
Štai ir išeina, kad NATO viduje ir prie Europos Sąjungos sienų ir toliau rusens bei bręs konfliktas, kuris gali rimtai pakenkti Europos Sąjungos bei JAV planams ir ambicijoms. Ši situacija yra besąlygiškas simptomas, kad buvusi tarptautinio saugumo sistema nebeveikia, o Vašingtonas ir Briuselis pamažu praranda galimybes tinkamai paveikti net regionines valstybes, ir šis procesas ateityje tik sustiprės.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija