Politinės žmogžudystės ne kartą tapo nacionalinių katastrofų, įskaitant ir Rusijos istorijoje, pranašu. Pavyzdžiui, 1916 metų gruodį Grigorijaus Rasputino nužudymas tapo Vasario revoliucijos (o iš tikrųjų perversmo, kuris atvėrė kelią neramumams ir pilietiniam karui Rusijoje) pranašišku ženklu. Paslaptingas Aleksejaus Navalno apnuodijimas nesukėlė nei jo mirties, nei sukrėtimų, tačiau dabar bandoma įpūsti tragediją, tuo ne tik paverčiant viską, kas vyksta, farsu, bet ir priverčiant mūsų geopolitinius oponentus įtarti "amžinų schemų" panaudojimu.
Geriausia liberalios antiputiniškos visuomenės reakcija į neseniai Didžiojoje Britanijoje paskelbtą sensaciją apie tai, kad "Kremlius antrą kartą — nesėkmingai — pabandė nunuodyti Aleksejų Navalną", be abejo, tapo replika "Echo Moskvy" vyriausiojo redaktoriaus Twitter paskyroje:
"Panašu, kad publikaciją sekmadieniniame "Times" paskelbė Rusijos specialiosios tarnybos, kad diskredituotų patį bandymo nunuodyti Aleksejų Navalną faktą".
Taip, tai taptų nauju Rusijos ir jos specialiųjų tarnybų visagalybės patvirtinimu, nors tam reikės pripažinti, kad mūsų specialiosios tarnybos gali ne tik organizuoti straipsnį leidinyje "The Sunday Times", bet ir kontroliuoti ryšius tarp Vokietijos ir Didžiosios Britanijos specialiųjų tarnybų. Juk straipsnyje aiškiai teigiama, kad apie antrąjį nunuodijimo bandymą "šaltiniai Vokietijos saugumo tarnybose pranešė savo kolegoms Jungtinėje Karalystėje". Tai reiškia, kad BND ir MI-6 yra po Rusijos Federacijos užsienio žvalgybos tarnybos gaubtu? Tai kažkaip per daug net ir dabartinei anglosaksų propagandai.
Taigi, istorijos su antru apnuodijimu autorystė priklauso Didžiosios Britanijos ir Vokietijos specialiosioms tarnyboms. Štai kaip ją aprašo Metju Kempbelas (Matthew Campbell):
"Spėjama, kad Rusijos saugumo tarnybų agentai įsiskverbė į Navalno viešbučio kambarį, kai jis likus kelioms valandoms iki išvykimo buvo susitikime. Rusijos chemikas Vladimiras Uglevas, praeityje kūręs nervus paralyžiuojančias medžiagas, mano, kad Navalno nuodytojams buvo įsakyta patepti "Novičiok" ant jo apatinių baltinių, kad medžiaga galėtų patekti ant jo odos.
Navalnas, greičiausiai, būtų miręs, jei lėktuvo pilotas nebūtų pareikalavęs avarinio nusileidimo Omsko oro uoste... Navalno šansai išgyventi padidėjo ir greitosios medicinos pagalbos brigados veiksmų dėka.
"Atropinas išgelbėjo jo gyvybę, — pasakė Hamišas de Bretonas-Gordonas, buvęs Didžiosios Britanijos armijos pulko vadas, atsakingas už reagavimą į chemines, biologines, radiologines ir branduolines grėsmes, ir knygos "Chemical Warrior" autorius. — Nervus paralyžiuojančios medžiagos sukelia poliorganinį nepakankamumą. Pirmieji atsisako funkcionuoti plaučiai, ir žmogus miršta. Greitai suleidus atropino, jis neutralizuoja nuodų poveikį".
Tačiau, kai Navalną nuvežė į Omsko ligoninę, jam pasisekė mažiau... Šaltiniai Vokietijos saugumo tarnybose savo kolegoms Jungtinėje Karalystėje pranešė, kad užpuolikai dar kartą pabandė nužudyti Navalną, kol jis buvo dirbtinėje komoje, prieš jo išsiuntimą medicininiu skrydžiu į Vokietiją.
"Tai buvo padaryta tikintis, kad jis bus miręs, kai atvyks į Berlyną", — pasakė vienas šaltinis.
Gali būti, kad atropinas išgelbėjo Navalną ir "antrą kartą".
Taip, du kartus bandė jį nužudyti naudojant "Novičiok" ir du kartus nesėkmingai (o pats Navalnas dabar tvirtina, kad net tris kartus, pasakodamas apie kažkokį epizodą "prieš porą metų"), o paskui išsiuntė į Vokietiją. Klausimas, "kodėl apskritai reikėjo nužudyti Navalną, ypač tokiu keistu ir neveiksmingu būdu", nekeliamas — juk akivaizdu, kad "Rusijoje yra tik vienas opozicijos veikėjas, galintis paversti gyventojų nepasitenkinimą masinėmis riaušėmis. Ir tai yra Navalnas". Straipsnyje taip pat cituojami jo žodžiai apie tai, kad Rusijos valdžia nusprendė jį nunuodyti būtent rugpjūtį, nes Putinas "išsigando". Ko būtent išsigando Putinas — protestų Baltarusijoje ar beveik visiško Navalno dingimo net ir iš liberalios dienotvarkės koronaviruso fone — nenurodyta, tačiau tai ir taip aišku bet kuriam Rusijos žinovui. Nes tai yra politinės žmogžudystės, tai yra tokia Rusijos valdžios tradicija, aiškina "The Sunday Times": jos "dažnai buvo vykdomos sovietmečiu", o dabar "vėl tapo svarbiu Kremliaus taktikos įbauginti oponentus elementu — ir būtent apsinuodijimai sukuria dramatiškiausią efektą".
Taip, tikrai nuostabus efektas — nesėkmė po nesėkmės, tačiau tai ir suprantama, geriausios Rusijos specialiųjų tarnybų pajėgos įmestos į virtualią erdvę, Trampo išrinkimui ir "Brexit" sėkmei, o kaip dirbti žemėje — pamiršo. Ne, Kempbelas iki šios minties dar nepriėjo, bet jis tęsia mintį apie baisias maskviečių tradicijas.
"Rusijos valdžios polinkis vykdyti nunuodijimus atsirado dar gerokai prieš Putiną ir jo šaknys yra tolimoje praeityje. Yra legenda, kad kunigaikštis Jusupovas dėjo cianido į Rasputino maistą ir vyną, tikėdamasis jį apnuodyti. Kai paaiškėjo, kad nuodai nesuveikė, Rasputinas buvo nušautas šūviu į galvą.
Šiandien yra žymiai baisesnių nuodų, ir tas faktas, kad valstybė yra pasirengusi juos naudoti, yra galingas atgrasymo veiksnys Putino oponentams".
Štai čia jau įdomiau — ne, ne tai, kad "baisus nuodas", net du kartus panaudotas, pasirodo, neveikia. Tai rusams įprasta tvarka — štai ir pavyzdys su Rasputinu. Jie taip pat jį nuodijo, nuodijo, o po to teko nušauti.
Tačiau faktas yra tas, kad lemtingą šūvį į Grigorijaus Rasputino kaktą 1916 metų gruodžio 17-osios naktį tikriausiai paleido MI-6 pareigūnas Osvaldas Reineris (Oswald Rayner). Taip, apie tai tapo žinoma po 80 metų, nors apie anglo prisidėjimo prie karališkosios šeimos draugo nužudymo anksčiau britų ambasadorių apklausė dar imperatorius Nikolajus II. Didžiosios Britanijos valdžia tada nepripažino savo agento dalyvavimu — ji to nepatvirtina ir dabar. Tačiau britų tyrėjai rado pakankamai netiesioginių įrodymų, kad Reineris, klasės draugas Oksforde ir artimas kunigaikščio Jusupovo, surengusio spąstus seniui, draugas buvo tiesiogiai susijęs su sąmokslu prieš Rasputiną ir jo nužudymu. Ir net jei Raineris asmeniškai neiššovė kontrolinio šūvio, būtent britai buvo suinteresuoti Rasputino nužudymu, būtent jie stovėjo už sąmokslo. Kodėl?
Nes jie buvo įsitikinę, kad Rasputinas stumia Rusiją į separatinę taiką su vokiečiais — veikdamas kartu su "cariene-vokiete" Aleksandra Fiodorovna. Šioje "informacijoje" nebuvo nė kruopelės tiesos, tačiau ir dabar sunku suprasti, kas įnešė didžiausią indėlį į jos sklaidą: caro nekenčianti šeimos vidaus ir Dūmos opozicija, ar Britanijos politikai, kurie patikėjo kliedesiais. Ir nors sąmokslo prieš Rasputiną priedangai buvo pritraukti net tokie Rusijos patriotai, kaip Puriškevičius, bet kokiu atveju tai buvo anglofilų sąmokslas (kaip tas, dėl kurio 1801 metų kovą buvo nužudytas imperatorius Paulius I). Jis buvo naudingas Londonui — taip jie manė. Be to, Rasputino nužudymas tapo, iš esmės, tik platesnio vidaus elito sąmokslo (su tikslu nuversti Nikolajų II), kuriame taip pat tiesiogiai dalyvavo Britanijos elitas (ir ne tik per masonų struktūras), dalimi. Tikslas buvo dar ambicingesnis ir sudėtingesnis: ne tik neleisti Rusijai pasitraukti iš karo, sudarius separatinę taiką su Vokietija, bet ir susilpninti Peterburgo pretenzijas į pokario pasaulio perskirstymą.
Nežinoma, kas bandė pašalinti Navalną, bet angliška logika taikoma ir čia. Analizuodamas situaciją Rusijoje, Didžiosios Britanijos elitas daugiausia remiasi pačių "rusų", tai yra, aršių antiputinistų (tiek tarp emigrantų, tiek ir Rusijoje), kurie visiškai rimtai tikina, kad "visi nekenčia Putino", nuomone. Pagal šią logiką Navalno nužudymas — nuostabi provokacija, ypač netikėtų neramumų Baltarusijoje fone. Primetame atsakomybę Putinui — ir pradedame "siūbuoti režimą". Kvailumas? Bet ar "vokiečių agento" Rasputino nužudymas 1916 metų gruodį — tai protingas žingsnis britų interesų požiūriu?
Žmogžudystė Mojkoje jau po pustrečio mėnesio atvėrė kelią į valdžią anglofiliškai nusiteikusiems kariūnams Rusijoje ir Pavelui Miliukovui, tačiau britai nesitikėjo, kad caro nuvertimas duos kone priešingus rezultatus: tai atvers suirutės erą Rusijoje, kurios dalimi taps ir bolševikų separatinės Bresto taikos su Vokietija sudarymas. Tačiau 1916 metų pabaigoje jiems buvo svarbu pašalinti Rasputiną — ką jie ir padarė. Dabar jiems svarbu išbandyti Rusijos ir Putino tvirtumą — tam jiems jokio Navalno negaila.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija