Šiemet verčiančių rimtai susimąstyti įvykių netrūko tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje. Tam tikrais momentais atrodė, kad blogiau būti negali. Ar tikrai?
Klastingas virusas ir didžiųjų galių priešprieša
Jeigu reiktų apibūdinti 2020 metus vienu žodžiu, turbūt, dauguma atsakytų — koronavirusas. Galima teigti, kad jis apvertė visą pasaulį aukštyn kojomis. 2008 m. finansų krizė, palyginti su tuo, smulkus nemalonumas. Į kitus metus žmonija žengia su viltimi, nes įsibėgėja vakcinavimas. Tačiau nepalieka įspūdis, kad koronavirusas atsirado neatsitiktinai, kad čia buvo kažkieno sumanymas. Gal tai ir sąmokslo teorija, bet kaip versija ji tikrai verta dėmesio.
Galbūt, taip norėta patikrinti pasaulio atsparumą rimtam globaliam iššūkiui, galbūt kažkas, pasinaudodamas (ne)valdomo chaoso galimybėmis, išsprendė savo politines ir ekonomines problemas. Pastaruoju metu pasaulis, anot ekspertų, artėjo prie naujos gilios krizės, ir jeigu išeitimi tapo ne pasaulinis karas (istoriškai tradicinis sprendimas tokiais atvejais), o pandemija — tada dar pusė bėdos, ir reikia tikėtis, kad ši operacija/eksperimentas jau artėja prie pabaigos.
Kitu svarbiu įvykiu, kuris ligi šiol neduoda ramybės visam pasauliui, tapo prezidento rinkimai Jungtinėse Valstijose. Donaldo Trampo prezidentavimas metė sisteminį iššūkį "Vašingtono pelkei" ("giliajai valstybei"), ir pastaroji panaudojo visus turimus instrumentus (BLM judėjimas, cenzūra ištikimose žiniasklaidos priemonėse ir socialiniuose tinkluose, masinės falsifikacijos rinkimų metu ir taip toliau), kad "nesusipratimas" nepasikartotų.
Tiesa, kovos metu buvo iš esmės palaidota amerikietiška demokratija, bet, kaip sakoma, tikslas pateisina priemones. Kita vertus, ar nebus tai "Pyro pergalė"? Vienybės JAV visuomenėje daugiau nėra, Trampas išeina, bet "trampizmas" lieka. Apskritai, Amerika vis labiau primena TSRS prieš žlugimą. Galbūt, Jungtinių Valstijų "perestroikos" rezultatas bus kitoks, bet tai, kad ji prasidėjo — faktas.
Tačiau su rimtais sunkumais susiduria ne tik JAV, bet ir Europa, kuri išgyvena "Breksitą" ir "jaunųjų europiečių" maištą. Ir tai jau nekalbant apie transatlantinių santykių problemas. Kitaip tariant, Vakarai tai jau nelabai vieningas ir objektyviai silpnėjantis galios centras, kuris, pavyzdžiui, nesugebėjo pakeisti režimų Sirijoje ir Venesueloje.
Tuo tarpu Rytai — pirmiausia Kinija ir Rusija — stiprėja. Atitinkamai, jų priešprieša su Vašingtonu ir Briuseliu aštrėja, nes "krintančios imperijos" nepasiduoda. Todėl kitais metais ši tendencija greičiausiai tik stiprės. Apskritai, pirmi Džo Baideno prezidentavimo metai turėtų atsakyti į daugybę klausimų, susijusių su situacija JAV viduje, transatlantiniu dialogu, Vakarų santykiais su Maskva ir Pekinu ir taip toliau.
Na, ir 2021 metais pagaliau turėtų paaiškėti dujotiekio "Šiaurės srautas 2", kuris yra minėtos problematikos simbolis, likimas.
Seimo rinkimai ir Baltarusijos "kankorėžiai"
Lietuvoje svarbiausiu šių metų įvykiu tapo Seimo rinkimai. Jų kontekstas buvo labai konfliktinis, nes "valstiečiai" ir konservatoriai tapo ne paprastais politiniais oponentais, o nesutaikomais sisteminiais priešais. Prieš balsavimą didžioji dalis ekspertų prognozavo, kad galiausiai susiformuos nauja centro-kairės dauguma — ir suklydo.
Bet dar neaišku, kam labiau pasisekė. Konservatoriai, žinoma, laimėjo, bet dabar jų premjerei, o ne Sauliui Skverneliui reikės kovoti su siautėjančiu koronavirusu, gelbėti verslą ir vykdyti reformas. Ir daryti tai reikės trapios parlamentinės daugumos, koalicinės Vyriausybės ir pastovaus opozicijos spaudimo sąlygomis. Ir tai jau nekalbant apie prezidento, kuris siekia sustiprinti savo vaidmenį vidaus politikoje, faktorių.
Įdomu tai, kad iš pradžių Lietuvai gerai sekėsi stabdyti pandemiją, o dabar sergamumo rodikliai joje vieni blogiausių Europoje. Dėl to kaltos tiek objektyvios aplinkybės, tiek buvusi valdžia. Kita vertus, nauja dabar galės įrodyti, kad yra žymiai efektyvesnė.
Tarptautinėje politikoje svarbu tai, kad Lietuvai pavyko iškovoti pakankamai geras naujo ilgamečio ES biudžeto ir pagalbos fondo sąlygas. Dabar ji tikisi, kad normalizuosis JAV ir ES santykiai, bet alternatyviam scenarijui nelabai pasiruošusi. Todėl bus įdomu pažiūrėti, ką darys Vilnius, jeigu Baidenui nepavyks surasti bendros kalbos su Briuseliu.
Na, ir, žinoma, Baltarusijos istorija. Viena vertus, Lietuvai pasisekė, kad Svetlana Tichanovskaja atsidūrė būtent joje, nes tai leidžia Vilniui būti Vakarų politikos šios šalies atžvilgiu epicentre. Kita vertus, ji jau pradeda jausti "Baltarusijos demokratizacijos" linijos pasekmes.
Iš pradžių su tendencingais patikrinimais susidūrė Lietuvos vežėjai, o neseniai "Belaruskaja neftenaja kampanija" sustabdė naftos produktų eksportą per "Klaipėdos naftos" terminalą. Ir tai gali būti tik pradžia. Bet prie to, kad Vilnius dažnai negalvoja apie galimus neigiamus savo veiksmų rezultatus ir nesijaudina dėl jų, jau reikia priprasti.
Apibendrinant, galima konstatuoti, kad pasaulis yra rimtos transformacijos fazėje — tiek dėl iš niekur atsiradusio koronaviruso, tiek dėl Vakarų galios nuosmukio ir atitinkamai jų aštrėjančios kovos su Rytais. Šiame kontekste belieka tikėtis, kad kitais metais krizių bus mažiau. Lietuvos valdžios irgi laukia rimti išbandymai, ir, galbūt, ji pagaliau pradės galvoti labiau apie šalies piliečių, o ne Amerikos ir savo interesus.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.