Ir nors paradoksalu, pasiklausius konferencijoje skaitytų pranešimų — nei "konservatyvios" (tikrąja to žodžio prasme) minties, nei juo labiau "naujų vėjų" ten nepajusi...
Liberalkonservatorių sueiga
Kad suprastume, pradėkime nuo esmės: jau ilgas laikas, kaip Landsbergio vadinamoji "Žmonių partija" gravituoja link "vaivorykštinio", postmodernistinio liberalizmo, kokį jį matome, atseit, civilizuotame Vakarų pasaulyje. Ir nors partijoje iki šiol yra tam tikras "krikdemiškas" flangas (su Ažubaliu, Kasčiūnu ir Ko), vis dėlto įsigalėjusi yra minėtoji liberalistinė tendencija.
Tuo tarpu, šnekamojoje konferencijoje pasisakė, be kita ko, tokie štai veikėjai: Dovydas Skarolskis, Laurynas Peluritis, Romas Sadauskas-Kvietkevičius, Nerija Putinaitė... Visi ligi paskutinio — liberalkonservatoriai, t. y. dominuojančio, liberalaus TS-LKD flango idėjiniai atstovai...
Bendrą toną renginiui davė į jį asmeniškai neatvykusios "Žmonių partijos" premjerės Ingridos Šimonytės laiškas, kurį susirinkusiems perskaitė pastarosios asistentas.
Šimonytės laiškas
Laiškas prasideda taip:
"Mielieji konferencijos dalyviai ir svečiai, jaučiuosi kiek paradoksaliai, kalbėdama konservatizmui skirtoje konferencijoje, kai ne vieno, prisiskyrusio sau "tikrųjų vertybių" sergėjimo monopolį, skelbiama sermėginė tiesa byloja, kad esu tik kažkokia leftistė."
Ir kas yra šie vadinamosios "sermėginės tiesos" skelbėjai, netrukus patikslinama:
"Daliai žmonių konservatizmas tėra bandymas bandyti ignoruoti mokslo pažangą ar užkonservuoti stiklainyje tai, ko užkonservuoti neįmanoma vien jau dėl žmogiškosios prigimties. Arba kovoti menamą karą už tradicinę šeimą, tarsi ją pultų kas nors kitas, o ne pačių žmonių moraliniai pasirinkimai..."
Akivaizdu, kad kalbama apie tuos, kurie iš konservatizmo pozicijų (ir kartais — patys save vadindami "konservatoriais") kritikuoja Vakaruose įsigalinčias "vaivorykštines" tendencijas. Tokia yra, pavyzdžiui, prieš porą metų iš TS-LKD išmesto Jono Rimanto Dagio arba Vytauto Radžvilo kompanijos laikysena.
Kiek tai liečia klasikinę Vakarų civilizaciją ir apskritai žmogiškąjį pasaulį, ši laikysena iš tiesų yra konservatyvi. Kadangi tai, kas dabar vystosi Vakaruose, jau nebe klasikiniai, "tikrieji" Vakarai, o tam tikra jų mutacija (ir vadinamoji tolerancija, ir multikultūralizmas, ir visa kita — tik šios civilizacinės deformacijos simptomai). Bet ši mutacija, šis postmodernus pasaulis — tai yra status quo.
Ir bet koks konservatizmas, orientuotas į klasikinį pasaulį, į klasikinį žmogų — šiam status quo negali neprieštarauti. Tačiau bėda ta, kad ir Šimonytė, ir TS-LKD vadovybė orientuota būtent į šį status quo, į jo išlaikymą bei stiprinimą... Kaip, beje, ir visos analogiškos konservatorių partijos Europoje (imant kad ir chrestomatinę A. Merkel Vokietijos krikdemų partiją).
Susmirdusi pelkė
Iš tokių pozicijų ir Šimonytė, ir panašūs į ją, savo konservatyviųjų oponentų laikyseną laiko žalinga ir netgi destruktyvia (toks vertinimas konferencijoje išreikštas atvirai bei aiškiai). Ir tai nuoseklu.
Tik kalbant apie šitą "nuoseklumą", reikia suprasti: tai yra nuoseklu iš mutuojančio, "vaivorykštinio" ultraliberalizmo pozicijų. Galbūt, kiek santūresnio, palyginti su Laisvės partija, bet vis dėlto. Kadangi ir vieni, ir kiti priima tiek vadinamąją LGBT darbotvarkę, tiek visa tai, kas vyksta su Vakarų civilizacija, kaip ne tiktai normalius, bet savus, tad iš esmės priimtinus dalykus. Ir būtent tokia yra tikroji TS-LKD pozicija, tikrasis jos veidas, nieko bendro su sveiku (vadinasi, į klasiką orientuotu) konservatizmu neturintis.
Štai tai ir matyti iš įvykusios TS-LKD teorinės konferencijos. Štai todėl joje "konservatyvios minties" minėtąja prasme — nė kvapo. O kurgi "nauji vėjai"? Jų nėra. Kas yra, tai nebent smirstančios senos pelkės tvaikas. Pelkės, kurią sudaro "normalusis" — bedvasis, beidėjis, miesčioniškas Vakarų politikos "meinstrymas". Daugiau nieko.
Konservatorių takoskyra
Šiame kontekste TS-LKD raidos trajektorija visiškai aiški. Ir joje užsilikusiam "kietesnių" krikdemų flangų anksčiau ar vėliau, bet teliks du variantai: arba iki galo prisitaikyti prie šnekamojo status quo (taigi, asimiliuotis), arba atsidurti už partijos ribų, kaip kad atsidūrė aukščiau minėtasis Dagys...
Žinoma, atsižvelgiant į tai, kad platiesiems liaudies sluoksniams ši ultraliberalioji ideologija ne tik svetima, bet dargi pradeda įgristi, neatmestinas šansas, kad šie, atseit, "kietieji" konservatoriai, galėtų sudaryti atskirą, "anti-vaivorykštinę" jėgą, į kokios statusą pretenduoja ir Dagys, ir Radžvilo "Nacionalinis susivienijimas".
Galbūt, šie ir panašūs veikėjai sudarytų alternatyvų, tautiškesnį, tradiciškesnį landsbergizmo variantą tuo atveju, jei vis labiau liberalėjanti TS-LKD iki galo susikompromituotų, prarasdama net žymias dalis savo įprastinio elektorato? Klausimas atviras ir, iš tiesų, nelengvas. Bet jo kėlimas — pilnai pamatuotas, turint omenyje, kad ir vieną, ir kitą stovyklą šiuo atveju jungia bendras tiek rusofobijos, tiek amerikanofilijos vardiklis.
Tuo tarpu, žiūrint į tai, ką turime čia ir dabar, aišku yra viena: konservatorių takoskyra aiški ir nesutaikoma. Vyksta išsigryninimo procesas. Ir apie tai, link ko gryninasi TS-LKD, negali likti nė menkiausių abejonių: tai parodė pastarasis pusmetis, tai patvirtino ir ką tik įvykusioji "naujų vėjų" konferencija.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.