Nereikia būti įžvalgiu politologu, kad suvoktum jog praeities LDK geopolitika šiandieninėje Lietuvos užsienio politikoje tėra praeities didybės iliuzija. Tačiau ši iliuzija praktikuojama.
Nors pakaktų bent pavartyti 5 klasės istorijos vadovėlį ir pasižiūrėti į šios dienos žemėlapį. Tikrovė juk kita.
Dar galima suprasti ir paaiškinti praeities didybės "praktinę" pusę, kuri skirta vidaus politikos vartojimui bei patriotiniam vaikų ir jaunimo auklėjimui.
Bet o kaip likęs pasaulis už Lietuvos Respublikos valstybinės sienos?
Pasaulyje ši didybės manija kelia ne tik atlaidžią šypseną, bet jau ir susirūpinimą. Dėl saugumo regione. Savo nacionaliniu saugumu kiti šiuolaikiniame pasaulyje rūpinasi be istorinių aliuzijų.
Lyg nebūtų problemų šalies viduje, LDK "palikuonys" mėto akmenis visiems aplink. Tradiciškai — artimiausiems kaimynams. Aršiausiai Rusijai ir Baltarusijai. Arogantiškai Lenkijai. Retsykiais, bet sarkastiškai Latvijai. Pastaruoju metu kliūva ir tolimajai Kinijai. Net Gruzijai.
Pavyzdžiui, neseniai Lietuva žengė ryžtingus žingsnius prieš Kiniją, blokuodama "Huawei" galimybes dalyvauti kuriant penktos kartos Lietuvos mobiliojo ryšio tinklą.
Lietuva taip pat pasitraukė iš 17+1 formato. Šiuo formatu Kinija bendradarbiauja su Vidurio Europos ir Balkanų šalimis. Lietuva nebe. Lietuva paskelbė, kad persiorientuoja į Taivaną. Taivanas paskelbė, kad atidarys atstovybę Lietuvoje. Lietuvos užsienio reikalų ministerija, be abejo, pasveikino šį žingsnį. Koks "netikėtas" sutapimas!
Vilnius bando užblokuoti Pekino Šilko kelią ("Viena juosta, vienas kelias") į Europą. Kinai tikriausiai šokiruoti. Atrodo komiškai.
Vis dėlto Lietuva turi ko pasimokyti iš Kinijos Liaudies Respublikos. Iš jos istorijos. Pavyzdžiui Didžiosios Kinijos sienos statybos. Gal tokia siena šiandien apsaugotų Lietuvą nuo nelegalių migrantų antplūdžio.
Lenkija – strateginė Lietuvos partnerė. Tai nuolat deklaruoja kiekviena nauja Lietuvos valdžia. O kaip yra praktikoje?
Praktikoje vyrauja nuolatinė įtampa, kuri netolimoje ar tolimoje ateityje gali pasiekti kritinę masę. Ir abiejų tautų draugystė gali virsti šaltakraujišku didesnės draugės pragmatišku elgesiu. Paisant tik savo interesų.
Kritinei masei susidaryti pretekstų buvo, yra ir bus. Ir istorinių precedentų buvo. Nors ir senovėje.
Lietuva nuolat pažeidžia gerų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartį. Ypač dėl Lietuvos lenkų teisių. Lietuvoje ilgą laiką buvo naudojama diskriminacinė praktika Lenkijos investicijų atžvilgiu. Tai patyrė Mažeikių naftos perdirbimo gamykla. Buvo ne kartą grasinama pradėti prekybinį karą, blokuojant lenkiškos mėsos ir pieno produktų importą.
Dabar Lietuva pabrėžtinai susirūpino Lenkijos LGBT bendruomenės teisėmis. Lietuvos ambasadorius Lenkijoje pasirašė atvirą laišką šia tema.
Dėl LGBT į Lietuvos nemalonę pakliuvo net draugė Gruzija. Atšauktas premjero Iraklijaus Garibašvilio vizitas į Lietuvą. O dar visai neseniai Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Žygimantas Pavilionis mokė Gruzijos politikus vakarietiškos demokratijos abėcėlės.
Broliams latviams taip pat pretenzijos. Dėl to, kad perka "neteisinga elektrą". Nors net neaišku, ar elektra iš Rusijos, ar iš Baltarusijos. Lietuvos energetikos ministras Dainius Kreivys periodiškai vis bando nerišliai paaiškinti elektros kilmę ir patekimo į Lietuvą schemą. Bet ministras nepasako svarbiausio — "neteisinga elektra" Latvijos vartotojams pigesnė.
Latvija solidarizuotis su Lietuva jos geopolitiniuose žaidimuose entuziazmo nerodo.
Tačiau Lietuva turi ir simpatijų. Neseniai, vadovaudamasis LDK kunigaikščio "mąstymo būdu", Lietuvos užsienio reikalų ministerijos vadovas Gabrielius Landsbergis paskelbė, kad artimiausiu metu Lietuva pasiūlys NATO sąjungininkėms pateikti Ukrainai oficialų stojimo į aljansą veiksmų planą.
NATO į tokias Lietuvos deklaracijas rimtai nežiūri. NATO dar iki šios jaunojo ministro iniciatyvos nedviprasmiškai atsisakė ukrainiečių prašymo suformuoti kriterijų, kurių laikymasis atvertų kelią Ukrainai jungtis prie NATO, sąrašą.
Vis dėlto įspūdingiausių veiksmų geopolitikoje Lietuva ėmėsi Baltarusijos atžvilgiu.
Seniai, seniai, prieš daugelį šimtmečių, Baltarusijos žemės buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalis. Dėl šios priežasties Lietuvos politikai, matyt, prisiminę buvusią kunigaikštystę bei patyrę nostalgiškus jausmus ir nusprendė inauguruoti Baltarusijos Respublikoje jiems tinkančią "prezidentę".
Tačiau šių dienų Lietuvos politikai neturi senų senovėje turėto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės potencialo. Lietuva neturi nė menkiausių šansų pakartoti 700 metų senumo žygius, kai Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas užėmė ne tik šiuolaikinės Baltarusijos teritoriją, bet net ir Kijevą. Vis dėlto, nepaisant tikrovės, ir šiandien Lietuvos politikai stengiasi savo įtaką skleisti žemėse, kurios kažkada, senų senovėje, buvo Žemaitijos ir LDK kunigaikščių valdžioje.
Lietuva metė iššūkį Baltarusijos prezidentui Aleksandrui Lukašenkai ir leido poniai Tichanovskajai bei jos svitai veikti Lietuvos teritorijoje. Suteikė finansinę ir logistinę paramą. Lietuvos Seimas net priėmė rezoliuciją, kuria rinkimų rezultatų Baltarusijoje nepripažino. Lukašenka šiame dokumente vadinamas buvusiu prezidentu. Lietuva legitimizavo Tichanovskają.
Lietuvos valdžia, stojusi į konfrontaciją su Baltarusijos vadovybe, turėjo atsižvelgti į tikrąją jėgų (įskaitant karinių) pusiausvyrą. Faktai yra tokie, kad Vilnius yra tik už 30 kilometrų nuo Baltarusijos sienos. Tankai tokį atstumą gali įveikti per pusvalandį. Lukašenka jų turi šimtus, o Lietuva — nė vieno. Panaši situacija ir su lėktuvais bei koviniais sraigtasparniais.
Tačiau Lietuvos politikai nusprendė, kad karinė konfrontacija jiems nebaisi, nes juos saugo NATO. Ketvirtu straipsniu!
4-as NATO straipsnis numato, jog "šalys tarpusavyje konsultuosis, jeigu bet kurios iš jų nuomone, kiltų grėsmė bet kurios Šalies teritoriniam vientisumui, politinei nepriklausomybei ar saugumui". Bet tai juk tik ant popieriaus surašyta. Ar užteks to pusvalandžio toms konsultacijoms suorganizuoti? Realybė dinamiškai keičiasi.
Kol kas kalbama apie Azijos šalių, daugiausia Irako, Sirijos ir Irano gyventojus. Jau yra pranešimų, kad netrukus prie sienos pasirodys migrantai iš Afrikos ir Afganistano. Lukašenka pasirašė dekretą, leidžiantį 73 šalių piliečiams atvykti į Baltarusiją be vizos skiepytis nuo COVID-19. Tai reiškia, kad kandidatų į nelegalius migrantus netrūks.
Be to, "Belavia" skrenda į Centrinės Azijos respublikas, su kuriomis Baltarusija turi bevizį režimą. Kadangi bendrovei "Belavia" buvo uždrausta skristi į Europą, ji parskraidins žmonių iš Afrikos ir Azijos. Jie atsidurs prie Lietuvos ir kitų ES šalių sienos. Baltarusija gali tapti šalimi, per kurią eis pagrindinis migracijos kelias į ES.
Kai Baltarusija nutraukė readmisijos sutartį, viskas tapo dar sudėtingiau. Situacija Lietuvoje yra kritinė. Lietuvoje įvestas ekstremalus režimas. Valdžia jau kalba apie karinės padėties įvedimą. Įtampa Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje nuolat auga. Bet kada gali įvykti žmogiškoji klaida.
Lietuvos politikai turėjo būti įžvalgesni.
Lietuva turi ilgą ir prastai saugomą sieną su Baltarusija. Dabar, krizės sąlygomis, Lietuvos valdžia bando kažką daryti. Nusprendė į sienos apsaugą įtraukti kariuomenę. Palyginus šios sienos ilgį (677 kilometrus) ir Lietuvos kariuomenės dydį kyla abejonių, ar kariai sugebės sustabdyti migrantų srautą.
Žaisdami tokia geopolitika, grįsta potencialu, kurio nėra, ir tikėdamiesi kitų šalių paramos, Lietuvos politikai toliau stumia save į kampą. Ir, atrodo, vis dar nesupranta to. Lietuvos užsienio reikalų ministras nori, kad ES parengtų naują sankcijų prieš Baltarusiją paketą. Bet ar ankstesnės sankcijos ką nors pakeitė?
Kokios Europos Sąjungos reakcijos galima tikėtis, jei Lietuva nesugebės kontroliuoti sienos su Baltarusija? Jei nesustabdys migrantų srautų į kitas ES šalis? Tikėtina, kad Lietuva bus pašalinta iš Šengeno erdvės. Nes prisijungimo sąlyga buvo — įsipareigojimas kontroliuoti išorines sienas.
Dabar Lietuva yra atsakinga už daugiau nei 1 000 kilometrų. Jei Lietuva nustos veikti kaip viena iš susitarimo šalių, Šengeno zonos išorės sienų statusas bus suteiktas Lenkijos ir Lietuvos sienai. Kurios ilgis yra tik 104 kilometrai. Ir šiuos kilometrus bus daug lengviau apsaugoti.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės "palikuonys" galbūt pamiršo seną posakį, kad žmogus, gyvenantis stikliniame name, neturėtų mėtyti akmenų į kaimynus. Dabar neišvengiamai artėja laikas tuos akmenis susirinkti. Kol dar ne vėlu.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės buvusią didžią galią dabartinė Lietuvos valdžia pavertė karikatūra. Karikatūra, kuri pagrįsta lūkesčiais pasinaudoti kažkieno kito galiomis.
Galų gale, anksčiau ar vėliau taps akivaizdu, kad Lietuvos žaidėjai geopolitikoje prisižaidė. Kiti gina savo interesus. Ir krizės metu jie gali pasakyti: jūs patys susikūrėte šias problemas, todėl ir spręskite jas patys.
Migrantams stabdyti Turkija iš ES jau gavo 6 milijardus dolerių. Dar pusė tiek jai turėtų būti skirta iki 2024 m. Kodėl Baltarusija negalėtų gauti panašios sumos? Baltarusija turi daug svaresnius tam argumentus — 1 200 kilometrų sieną su ES. Ir siena yra prastai apsaugota. Turkijos sausumos sienos su Šengeno zona ilgis yra tik 250 kilometrų ir driekiasi palei upę.
Šioje LDK genetikos istorijoje yra dar vienas reikšmingas aspektas. Lietuva jau seniai susiduria su demografinėmis problemomis. Per pastaruosius 30 metų lietuvių populiacija sumažėjo nuo 3,7 milijono iki 2,7 milijono. Dabar gyventojų skaičiaus mažėjimo procesas įsibėgėjo, pirmojo šių metų pusmečio duomenys rodo, kad mirė beveik dvigubai daugiau žmonių nei gimė.
Žvelgiant iš šios perspektyvos, iš Baltarusijos į Lietuvą jau persikėlę beveik 4 000 migrantų (o jų vis daugėja), atrodo, "pagerins" Lietuvos demografinę padėtį. O ką jau kalbėti apie lietuvių genofondą. Dauguma šiandien atvykstančių irakiečių, afganistaniečių, iraniečių, turkų, tadžikų, marokiečių — jauni vyrai.
Tokio spalvoto scenarijaus nebūtų susapnavę net LDK kunigaikščiai.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.