Po audringo susidūrimo su Vašingtonu Paryžius susimąstė apie pasitraukimą iš NATO. Situaciją šiek tiek pakoregavo Džo Baideno skambutis. Tačiau Emanuelis Makronas nori tapti ES lyderiu po Angelos Merkel, todėl aktyviai propaguoja strateginės nepriklausomybės temą. Prancūzai tvirtai pasiryžę siekti, kad jų interesai būtų gerbiami, tačiau pakliudyti tam gali kiti sąjungininkai — jau pačioje Europoje, rašoma RIA Novosti autorės Ksenijos Melnikovos medžiagoje.
Atėjo laikas pasitraukti
Prancūzija turi "nustoti guosti save iliuzijomis" ir pasitraukti iš NATO. Ir kartu nutraukti Šiaurės Atlanto aljanso "geriausios praktikos" centro kūrimą kosmoso saugumo srityje, kurį Vašingtonas planavo įkurti Tulūzoje. Tuo įsitikinęs Nacionalinės asamblėjos deputatas, kairiosios "Nepasidavusios Prancūzijos" vadovas Žanas-Liukas Melanšonas (Jean-Luc Mélenchon). Jam pritaria "Nacionalinio fronto" partijos vadovė Marina Le Pen (Marine Le Pen). Antipatijos jausmas Amerikai suvienijo politinius konkurentus.
Jų griežtos pastabos gana suprantamos: diplomatinis skandalas tarp Prancūzijos ir JAV įsibėgėja. Penktoji respublika įsižeidė, kai Australija nutraukė didelę sutartį dėl 12 povandeninių laivų statybos su prancūzų kompanija "Naval Group" ir pirmenybę teikė amerikietiškiems branduoliniams povandeniniams laivams. Be to, Australija, JAV ir Britanija paskelbė apie naujo AUKUS aljanso kūrimą gynybos ir saugumo srityje — Prancūzija ne tik nebuvo pakviesta, bet ir neįspėta. O juk Paryžius laikė save svarbiu žaidėju Ramiojo vandenyno regione — lygiu su Vašingtonu.
56 milijardų eurų vertės sutarties nutraukimas Prancūzijai tapo sunkiu smūgiu. Šalis yra įsitikinusi, kad "peilis į nugarą" ir "antausis" iš JAV kelia abejonių dėl Paryžiaus ir anglosaksų sąjungininkų ryšių ir "sukels rimtų pasekmių".
Prancūzija atšaukė ambasadorius iš Australijos ir JAV. Ginkluotųjų pajėgų ministrė Florans Parli (Florence Parly) pareiškė, kad Vašingtonas jau seniai nelaikomas patikimu partneriu. O Emanuelis Makronas atšaukė bendrą Česapyko jūrų mūšio 240-ųjų metinių minėjimą su amerikiečiais ir atsisakė dalyvauti demokratijų forume, kurį Jungtinės Valstijos surengs gruodį. Prezidentas neslepia: jis tai, kas įvyko, priėmė kaip asmeninį įžeidimą, todėl ketina aptarti, ar yra prasmės toliau likti NATO.
Prancūzijos istorija žino panašų pavyzdį. 1966 metais Šarlis de Golis, reikalaudamas iš amerikiečių daugiau pagarbos, pašalino šalį iš karinių aljanso struktūrų, palikęs ją tik politinėse. Ten ji grįžo tik 2009 metais, valdant Nikolia Sarkozi. Beje, tada prieš pasisakė socialistai: jie siuntė atstovus į Nacionalinę Asamblėją, tokiu būdu perspėdami, kad narystė NATO "sukels priklausomybę nuo JAV".
Vieningu frontu prieš JAV
Skandale Europos Sąjunga stojo į Prancūzijos pusę. Briuselis aiškiai leido suprasti, kad sutarties su Paryžiumi nutraukimas yra iššūkis visam blokui. Baideno pastangos susitaikyti su Europos sąjungininkais, su kuriais santykius smarkiai pablogino jo pirmtakas, sužlugo.
Tačiau paaiškėjo, kad po istorijos su povandeniniais laivais Donaldas Trampas europiečiams buvo net labiau priimtinas pašnekovas — bet kokiu atveju, jis neslėpė savo ketinimų. Ir dabar Europos Vadovų Tarybos vadovas Šarlis Mišelis pažymi, kad Vašingtonas — ne itin patikimas partneris, reikia mažiau juo pasikliauti ir stiprinti savo gynybos potencialą.
Briuselis jau seniai svajoja sukurti suverenias ginkluotąsias pajėgas. Tačiau reikalas apsiriboja tik planais: Lenkija, Didžioji Britanija ir Baltijos šalys paprastai tam priešinasi. Pačios JAV taip pat nepritaria šiai idėjai dėl akivaizdžių priežasčių: tai susilpnintų Amerikos įtaką Europoje.
Tačiau dabar, galbūt, geriausias metas proveržiui, įsitikinęs britų laikraštis "The Telegraph", o Makronas — geriausias kandidatas į lyderio vaidmenį. Angelos Merkel pasitraukimas iš Vokietijos kanclerės posto suteikia Prancūzijos prezidentui šansą tapti vieningos Europos asmeniu numeris vienas, o tai reiškia — skatinti karinės integracijos idėją.
Nuo sausio 1 dienos Europos Sąjungai pirmininkaus Prancūzija. Kitais metais bus surengtas aukščiausiojo lygio susitikimas gynybos klausimais, kuriame planuojama apsispręsti dėl greitojo reagavimo pajėgų.
Pasirengimas rinkimams
Tuo tarpu pačioje Prancūzijoje jau prasidėjo prezidento rinkimų kampanija. Rinkimai vyks po septynių mėnesių. Kol kas tikėtini kandidatai yra Makronas, Melanšonas ir Le Pen, taip pat žurnalistas ir politologas Erikas Zemuras (Éric Zemmour). Jis jau dalyvavo televizijos debatuose, tačiau dar nepatvirtino, ar dalyvaus lenktynėse.
"Dabartiniai Makrono užsienio politikos žingsniai populiarumo jam nepridėjo. Tačiau kol kas jis vis dar pirmauja viešosios nuomonės apklausose. Šalyje yra daug vidinių problemų: dauguma reformų neįvyko. Ir prezidentas pabandys maksimaliai išnaudoti išorinius kozirius", — paaiškino Rusijos mokslų akademijos Europos instituto mokslo darbuotojas Sergejus Fiodorovas.
Jam pritaria Rusijos tarptautinių reikalų tarybos generalinis direktorius Andrejus Kortunovas: "Vidaus reikaluose beveik nieko neišeina. Norisi šias problemas kompensuoti užsienio politikos sėkme, didžiosios valstybės statusas nėra tuščia frazė prancūzų rinkėjui".
Dabar aplinkybės susiklostė palankiai Paryžiui. "Po Didžiosios Britanijos pasitraukimo Prancūzija liko vienintelė branduolinė valstybė Europos Sąjungoje ir vienintelė JT Saugumo Tarybos narė iš ES. Tai maitina Prancūzijos ambicijas. Makronas neatsitiktinai sakė, kad tam tikromis aplinkybėmis jis galėtų apsaugoti ES partnerius Prancūzijos branduoliniu arsenalu", — paaiškino ekspertas.
Tačiau tuo pačiu metu Kortunovas yra įsitikinęs: nepaisant pablogėjusių santykių, prieš 50 metų įvykusi situacija nepasikartos ir Prancūzija visgi nepaliks NATO. Į Paryžių jau atskrido JAV valstybės sekretorius Entonis Blinkenas, o Prancūzijos ambasadorius Filipas Etjenas (Philippe Étienne) išvyko į Vašingtoną. Tuo tarpu respublika laukia kompensacijų už patirtus nuostolius, įskaitant moralinius.