Europa vėl ruošiasi kovoti

Europos Komisijos vadovė Ursula von der Leyen paskelbė, kad ES ketina kurti savo kariuomenę, kad nereikėtų pasikliauti JAV gynybos klausimuose

Tiesioginė šio sprendimo priežastis buvo amerikiečių fiasko Afganistane. Anot von der Leyen, tai "kelia rimtų klausimų ne tik NATO blokui, bet ir ES narėms".

Su tuo negalima nesutikti. Impulsyvus JAV priimtų sprendimų, tame tarpe karinių, pobūdis, nepatinka europiečiams ir skatina juos galvoti, kad karinis vystymasis Europoje turėtų būti pačios Europos reikalas.

Vis dėlto geriausia nepriklausyti nuo JAV su jų begemotiška gracija. Be to, tai ne tik gracija. Reikalas tas, kad visa Amerikos politika — tiek vidaus, tiek užsienio — dabar patiria daug sumaišties: Vašingtone kas apie akėčias, kas apie vėžėčias. Ir tokiais jautriais klausimais, kaip kariniai, geriau atsiriboti nuo užjūrio hegemono su jo nenuspėjamumu ir atvirai nepagarbiu požiūriu į sąjungininkus.

Verta paminėti, kad Europa nelabai nori kažkur kovoti, ypač prie savo sienų. Tokią beviltišką drąsą demonstruoja tik Baltijos šalių limitrofai. Tačiau suvokimas, kad Europos Sąjunga, pagal gyventojų skaičių ir ekonominę galią prilyginama Jungtinėms Valstijoms, tuo pat metu yra karinis nykštukas, engia europiečius. Nes tokia disproporcija smogia jų ambicijoms ne tik karinėje, bet ir užsienio politikos srityje. "Kiek divizijų turi Briuselis?" — barbariškas, bet tikslus klausimas. Suverenitetą ir karinius pajėgumus sunku atskirti vienas nuo kito, kad ir ką sakytumėte.

Ne veltui nuo 1950 -ųjų Europoje nuolat kildavo nepriklausomų ginkluotųjų pajėgų klausimas. 1954 m. Paryžiaus susitarimai buvo būtent apie tai. Kaip ir įtampa tarp Paryžiaus ir Londono septintojo dešimtmečio pradžioje. De Gaulle'as matė Londoną kaip JAV Trojos arklį, torpeduojantį Paryžiaus pastangas sukurti Europos kariuomenę.

Net nesigilinant į tolimą praeitį, visai neseniai – 2018 metais – Prancūzijos prezidentas Makronas pareiškė: "JAV yra ir išlieka mūsų istorinė sąjungininkė. Tačiau būti sąjungininku nereiškia būti vasalu. Mes neturėtume priklausyti nuo jų". Tai vėlgi, savo ginkluotosios pajėgos.

Tačiau Europos Komisijos vadovės įtraukimas į žaidimą rimtai karinei temai suteikia šiek tiek juokdariško atspalvio.

Ta pati Frau von der Leyen, kuri dabar yra pasirengusi tapti kone vyriausiuoju Europos kariuomenės vadu, vos prieš ketverius metus, būdama VFR gynybos ministre, pareiškė: "Ne, Europos kariuomenės nebus". Ir pabrėžė, kad Europos Sąjunga nekonkuruos su NATO nacionalinės gynybos klausimu, primindama, kad "ES ir be kariuomenės prisideda prie saugumo užtikrinimo". 2017 metais prisidėjo, o dabar, vadinasi, nustojo prisidėti.

Tarkime, kad tai galima būtų paaiškinti sparčiai besikeičiančiu pasaulio kraštovaizdžiu, taigi ir galimo karinių operacijų teatro pokyčiais. "Pasaulis keičiasi, viskas nešasi į priekį, bet aš sulaužyti žodžio nedrįsiu?"

Tačiau čia yra kitas niuansas. Per penkerius su puse metų (2013–2019 m.), kai von der Leyen buvo Vokietijos Federacinės Respublikos gynybos ministrė, jai nelabai pavyko sukurti Vokietijos ginkluotųjų pajėgų. Vienas iš jos pirmtakų šiame poste, Rupertas Scholzas pavadino Bundesvero būseną vadovaujant ministrei "katastrofiška". Visuotinis amunicijos trūkumas – nuo tankų iki karių apatinių. Reikėjo atsisakyti "Heckler & Koch" šautuvo G36, nes paaiškėjo, kad šiek tiek perkaitus vamzdžiui, iš jo nebeįmanoma pataikyti į taikinį. Ekspedicijos pajėgos Afganistane neturėjo šarvų, vokiečiai prašė juos iš ginklų draugų. Ir viską vainikuoja neaiškūs honorarai konsultacinėms įmonėms. Viskas taip, kaip mums patinka.

Von der Leyen pagal dvasią gali būti net kaip Brunhilda arba valkirija, tačiau pavesti jai kurti Europos kariuomenę, kur ministerijos ambicijos tikslas turėtų būti tikslus amunicijos pritaikymas – po tokio nacionalinio fiasko tai būtų neapgalvota.

Visa tai, žinoma, iš esmės nepanaikina svarstymų, kad ES reikėtų turėti savo karius su bendru aukščiausiu vadovavimu. Tačiau čia viską sprendžia kadrai, o dabartiniai Europos kadrai galėtų būti geresni. Ne Turenas, ne Konde ir net ne Trockis.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.