Iš tiesų šiandien Europoje atsirado naujas reiškinys: naudoti automobiliai ėmė brangti taip, kad beveik pasivijo naujų automobilių vertę. Reiškinį lengva paaiškinti: naudotas — už jį sumokėjai ir nuėjai. O naujo — net ir sumokėjus — teks palaukti nuo trijų (geriausiu atveju) iki šešių mėnesių, rašo RIA Novosti autorė Jelena Karajeva.
Ir tada pristatymo laikas, kaip grakščiai sako automobilių pardavėjai, "gali keistis".
Taigi, kas galų gale nutiko tokiame turtingame, atrodytų, civilizuotame pasaulyje, kuris nežinojo, kas yra trūkumas ir eilės, maždaug per pastaruosius aštuoniasdešimt metų? O globalizmas tiesiog miršta. Tas pats globalizmas, su kurio atsiradimu, kaip ir prognozavo jo apmokami orakulai, ateis visuotinės gerovės era.
Globalizmas — labai trumpai tariant — tai reiškinys, kai korporacijos gamina praktiškai viską, pradedant laikrodžiais ir baigiant apatiniais baltiniais, kažkur ten, toli (ir už labai mažus pinigus), o paskui parduoda toje pačioje ES — už labai didelius eurus. O skirtumas — kartais tūkstančio kartų — plaukia į kišenes tų, kurie sugalvojo šią schemą, ir tų, kurie padėjo ir vis dar padeda ją įgyvendinti.
Šie teoretikai, matę gyvenimą iš savo patogių biurų langų, sugebėjo įtikinti daugybę milijonų paprastų žmonių, kad globalizmas yra tikra visuotinė žmogaus vertybė, dėl kurios neturtingos ir besivystančios šalys gaus gamybos pajėgumus, turės prieigą prie pramonės praktinės patirties ir, žinoma, bus sukurta daug naujų darbo vietų. Šalys, kurios, anot tų pačių teoretikų, yra turtingos ir išsivysčiusios, savo ruožtu galės dar labiau ir giliau plėtoti mokslą, gerinti aplinką ir kurti naujas ekonomines pramonės šakas, visų pirma tas, kurios remiasi technologijų plėtra.
Globalizmas nebuvo vienkartinis reiškinys, jis, kaip vėžys, išaugęs iš nedidelės žalos mitochondrijoms, labai pamažu smogė ekonomikai. Viena gamykla uždaryta, paskui kita, trečia — žiūrėk, jau ir visos pramonės, pavyzdžiui, tekstilės pramonės, Europoje nebeliko.
Viena gamykla buvo uždaryta, paskui kita — ir suskystinto deguonies gamyba nustojo egzistuoti beveik visose ES šalyse. Didelės bedarbio pašalpos ir ne pati geriausia, tačiau esama personalo perkvalifikavimo sistema kol kas leido gana sėkmingai nuslėpti šią socialinę krizę.
Kol atėjo koronavirusas ir pastatė viską į savo vietas. Kolektyviniai Vakarai pandemijos laikotarpiu atsidūrė — griežtai laikydamiesi Bulgakovo maksimumo — situacijoje, kai "to, ko griebiesi, nėra". Vaistų nebuvo. Darbo rankų nebuvo. Vaisių ir daržovių pasėliai puvo visose pietinėse ES šalyse — nuo Ispanijos iki Italijos.
Globalistų išlepinti vietiniai gyventojai atsisakė lenkti nugarą braškių plantacijose, nenorėjo skinti pomidorų ir obuolių, o norint išsaugoti vynuogių derlių, reikėjo skubiai atvežti darbininkų iš Bulgarijos ir Rumunijos.
Medicininės įrangos nebuvo — Apeninuose gydytojai ir slaugytojos dirbo raudonosiose zonose su savo paplūdimio nardymo kaukėmis. Tačiau, kaip paaiškėjo šiandien, tai buvo tik pirmas pavojaus varpas. Dabar, kai gamyba (vėlgi Azijoje, niekas nestumdo pramonės pajėgumų pirmyn ir atgal) vėl buvo atnaujinta, labai trūksta krovinių konteinerių, kad galutinis produktas būtų pristatytas vartotojui.
"Mes palikome savo konteinerius ten, kur juos užklupo planetos blokada, ir dabar jų nerandame", — vaikiškai spontaniškai praneša tarptautinių korporacijų, užsiimančių jūrų transportu, savininkai.
Jie negalėjo numatyti, kaip pasireikš jų pačių aplaidumas, tačiau iš karto (visiškai laikydamiesi rinkos įstatymų) tai pavertė pelnu. Siuntimo kaina padidėjo 85 proc. Vos per 12 mėnesių vežėjų pelnas padidėjo keturis kartus, o augimas neketina sustoti: spalis ir, be to, lapkritis yra pagrindiniai metų mėnesiai, kai prekyba papildo atsargas prieš Naujųjų metų šventes: nuo žaislų iki kvepalų ir kosmetikos.
Žinoma, pristatymo kaina taip pat lemia mažmeninių kainų kilimą, nes nėra kvailių, kurie nepraleistų pelningos maržos.
Tačiau globalistai, siekdami amžino pelno, nesustoja: kadangi dažnai nėra kam iškrauti konteinerių, dešimtys tūkstančių jų susikaupė atvykimo į Europą uostuose, šios paslaugos kaina taip pat didėja. Iš esmės tie, kurie šiandien spustelės kompiuterio klaviatūrą, jau numatydami būsimą pelną, visus šiuos kainų kilimus, turės pakankamai pajamų viskam.
Tačiau tie pensininkai, kurie ateina į žaislų parduotuvę nupirkti dovanų anūkams, tie, kurie nusprendžia pradžiuginti žmoną ar merginą kvepalų buteliuku, šie žmonės turės raustis kišenėse, skambinti į banką, kad leistų atsiskaityti kredito kortele ir tiesiogine prasme taupyti, kad galėtų nusipirkti bent būtiniausius daiktus.
Globalizmas su visomis savo idėjomis apie "viso pasaulio gerovę" pasirodė esąs tik priedanga godžių verslininkų gaujai, kuri iš tikrųjų paėmė šimtus milijonų žmonių įkaitais. Yra dvi išeitys iš šios situacijos. Pirmoji, praktiškai neįgyvendinama: "auksinis milijardas" turės pasistengti, kad pakeistų globalistų interesams atstovaujančius politikus. Ir antroji, kurios kontūrai jau aiškūs: tas pats "auksinis milijardas" vėl susiveržtų diržus. Nuolankiai ir be klausimų. Galų gale, net ir besikankinantis, kaip tai vyksta šiandien, netgi, regis, mirštantis, globalizmas bet kuriuo atveju vis tiek stengsis nuimti savo derlių ir nugriebti grietinėlę nuo net pamėlynavusio nuo liesumo pasaulio ekonomikos pieno.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.