Lietuva "savižudžių būryje": ką JAV darys su "demokratijos kariais"

Amerika planuoja surengti "demokratijų" suvažiavimą. Ko ji siekia?

Vadinamasis "Demokratijų samitas" yra svarbus renginys Jungtinėms Valstijoms, siunčiantis tam tikrą signalą išoriniam pasauliui. Faktiškai jis grąžina į tarptautinius santykius ideologinės priešpriešos elementą.

Šaltojo karo metais tai buvo demokratijos kova su komunizmu. Po jo pabaigos atrodė, kad bent jau ideologijų konkurencija daugiau neaktuali. Tačiau Džo Baidenas kažkodėl nusprendė ją atgaivinti — tik dabar demokratija turi nugalėti ne komunizmą, o autoritarizmą. Kalbant konkrečiai — Rusiją ir Kiniją.

Tokią JAV idėją galima aiškinti tuo, kad pastaruoju metu Vakarai bendrai ir Amerika konkrečiai praranda tarptautinėje arenoje ne tik iniciatyvą, bet ir įtaką. Jos Jungtinio štabų vadų komiteto pirmininkas Mark'as Milley'us jau konstatavo, kad pasaulis yra tripolis, ir, kaip teigia įvairūs ekspertai, jo galios centras persikelia į Aziją.

Negalima teigti, kad ekonominis Vakarų modelis (liberali ekonomika) patyrė visišką fiasko, bet jis tikrai daugiau nėra efektyvumo etalonas — vadinamasis "valstybinis kapitalizmas" (kuris veikia Rusijoje ir Kinijoje) demonstruoja gerus rezultatus (ypač ekstremalios situacijos sąlygomis). Tuo pat metu JAV susilpnėjo karine prasme, nes Rusija įgavo pranašumą viršgarsinės ginkluotės srityje ir parodė, kad yra pasiruošusi karui kosmose.

Tokioje situacijoje Amerikai reikia kaip nors gelbėti rimtai sušlubavusį savo ir visų Vakarų autoritetą, ir ji tarsi sako — "mes galime turėti ekonominių problemų ir net atsilikti ginklavimosi varžybose, bet mūsų idėja yra pranašesnė, nes laisvė yra geriau nei nelaisvė".

Tačiau šiuo atveju problemų Vakaruose pastaruoju metu dar daugiau nei su ekonomika ir ginklais. Jeigu pažiūrėtume į Afganistaną, Iraką, Libiją, Siriją, nesusidaro įspūdis, kad tai nugalėjusios demokratijos, atneštos ant amerikietiškų naikintuvų sparnų, valstybės.

Bet svarbiausia, kad pačioje Amerikoje šiandien atsirado "atšaukimo kultūros" (angl. "cancel culture") reiškinys, kuris tiesiog traiško jos "pavyzdinę" demokratiją (jau nekalbant apie prezidento rinkimų sąžiningumą ir Donaldo Trampo šalininkų persekiojimą).

Trumpai sakant, galbūt Rytuose ne viskas gerai su demokratija, bet demokratija ir Vakarai šiandien irgi toli gražu ne identiški dalykai, ir demokratijų suvažiavimo dalyvių atranka tai tik patvirtina.

Kaip praneša žiniasklaida, pavyzdžiui, Irakas pakviestas, o Turkija — ne. Pastaroji, be abejo, toli nuo aukščiausių demokratijos standartų, bet Irakas tikrai ne arčiau, ir galima sutikti su Vladimiru Putinu, kuris kartą pasakė: "Mes nenorėtume, kad pas mus būtų tokia demokratija kaip Irake".

Dar įdomiau su Europa. Teoriškai Europos Sąjungoje negali būti nedemokratinių valstybių, ir į suvažiavimą reikėtų kviesti visus bloko narius. Tačiau Vengrija lyg ir nebus pakviesta. Gerai, sutikime, kad Viktoras Orbanas, kaip ir Turkijos prezidentas, nėra demokrato idealas. Tačiau kaip tada pakviestųjų sąraše atsirado Lenkija, jei Briuselis turi jai rimtų su demokratija susijusių pretenzijų?

O viskas paprasta. Be to, kad JAV organizuojamas renginys, kaip minėta, yra naujo ideologinio karo elementas, jis dar atrodo kaip ištikimų "karių" kovai su Rusija ir Kinija surinkimas pagal principą "demokratas tas, kas yra mūsų sąjungininkas, ir nors tas sąjungininkas galimai yra kalės vaikas — jis yra mūsų kalės vaikas".

Taip pat šiame kontekste svarbu suprasti, kad Amerika renka "demokratijos karius" ne todėl, kad nori vesti juos į kovą, o tam, kad galėtų mesti juos į kovą, stovėdama jiems už nugaros. Kitaip tariant, Vašingtonas supranta, kad silpnėja, ir todėl nori realizuoti savo geopolitinius tikslus svetimomis rankomis, faktiškai pakišdamas sajungininkus. O kad jie vykdytų įsakymus be klausimų, jie pompastiškai įrašomi į Amerikos draugų ir pagrindinių pasaulio demokratų sąrašą.

Tokioje situacijoje bet kuri pragmatiškai mąstanti valstybė, suprasdama, kad ja paprasčiausiai norima pasinaudoti, turėtų vengti patekimo į JAV "savižudžių būrį", nes naudos iš to nebus, o problemos gali būti rimtos. Tačiau manytina, kad vienos šalys vis dar bijo pasakyti Vašingtonui "ne", kitas jo gniaužtuose laiko amerikiečių vienaip ar kitaip kontroliuojamas jų elitas, o trečios tiesiog šventai tiki JAV.

Kažkur tarp antrų ir trečių yra Lietuva, kurioje apie Ameriką arba gerai, arba nieko, ir jos įsakymai kaip kariuomenėje nekvestionuojami (jeigu vadas pasakė, kad reikia kovoti su Rusija ir Kinija ir žūti vardan demokratijos, reiškia — reikia).

Optimistiškai nuteikia tik tai, kad pirmosiomis "karo už demokratiją" (o tiksliau — už Ameriką) aukomis turbūt taps ne Baltijos valstybės, o Ukraina ir/ar kažkas Azijoje, kas likusius JAV gerbėjus turėtų priversti suprasti savo perspektyvas. Bet bėda ta, kad tokioms šalims kaip Lietuva net tai gali nepadėti, nes jose bus galvojama, kad taip ir reikia — kaip sakoma, "kvailį mokyti tas pats, kas numirėlį gydyti".

Baigiant norisi pateikti vieno žinomo istorinio politinio veikėjo žodžius: "Aš visada galvojau, kad demokratija — tai tautos valdžia, tačiau štai draugas Ruzveltas man suprantamai paaiškino, kad demokratija — tai Amerikos tautos valdžia".

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.