Šį veikėją mini ir Kinijos publicistai, britai – jau vien dėl to, kad skandalo centre yra agentūra, kuri yra broliška tai, kurioje dirbo Bondas (arba vis dar dirba, nes jis nemirtingas). O būtent: kontržvalgyba, MI5.
Ta pati kontržvalgyba išsiuntė įspėjimą Didžiosios Britanijos parlamentui, kad Kristina Li yra Londone įsitvirtinusi Kinijos agentė, bandanti vėl paveikti britus Kinijos naudai. Ir prasidėjo daugiabalsis klyksmas (pirmiausia parlamente), o vienas stipriai konservatyvus lyderis ir buvęs atitinkamos partijos vadovas Ianas Dunkanas Smithas netgi paragino Kristiną deportuoti.
Žinoma, žvalgyboje visko gali nutikti, bet kažkaip mes – taip pat ir knygų apie tą patį Džeimsą Bondą dėka – pripratome prie to, kad žvalgyba veikia tyliai. O ūmiose situacijose ką darė pats Bondas, kuris buvo likvidatorius, tai yra oficialus visokių blogų agentų, kuriuos sunku kitaip neutralizuoti, žudikas? Įsiskverbdavo, nužudydavo, dingdavo. Tačiau čia slaptasis skyrius pateikia atvirą raginimą. Keista.
Ir dar keisčiau, kad jokių slaptųjų agentų šiuo atveju nėra. Kristina Li yra atvira ir oficiali agentė, jos advokatų kontora ilgus metus dirbo kaip lobistė, ginanti visų ir įvairių kinų interesus savo šalyje, tai yra Didžiojoje Britanijoje. Pati Kristina (58 m.) yra britų pavaldinė, todėl ją būtų sunku deportuoti. Į šalį ji atvyko – tiksliau, tėvai ją atsivežė – prieš 48 metus iš tuometinės Didžiosios Britanijos kolonijos Honkongo, tai yra neti jokių ryšių su Kinija.
Tačiau ji yra tiesiogiai susijusi su Didžiosios Britanijos politine klase, gavo apdovanojimų ir pagyrų iš ministrų pirmininkų Theresos May ir Davido Kamerono rankų ir lūpų. Už ką? Už jos veiklą priartinant kinų bendruomenę prie kitų ir už aukas britų partijoms ir politikams – žinoma, atviras. Dabar už tą patį ji vadinama Kinijos agente.
Žinoma, geras scenaristas, kuriantis eilinį Bondą, čia ką nors sugalvos: galbūt Kristiną Pekino žvalgyba užverbavo jai dar būnant devynerių. Tačiau kinas — tai kinas, o realybėje situacija sutelpa į visai kitą scenarijų: staigus patologinės Kinijos ir viso kiniško baimės protrūkis. Ir ne tik JK. Prisiminkime, kas JAV prasidėjo maždaug prieš ketverius ar penkerius metus. Ta pati panika: kinai yra visur. Jie pradėjo uždarinėti kinų kalbos ir kultūros centrus universitetuose (Konfucijaus centrus), gainiotis paskui kinų programišių vaiduoklius, o tada kilo pandemija – ir ankstesnės administracijos atstovai bandė apkaltinti Pekiną, kad Uhano virusas buvo specialiai sukurtas pakenkti Amerikai ir visam pasauliui. Rezultatas: JAV kinų bendruomenė teigia, kad vyrauja plačiai paplitęs įtarumas ir apskritai priešiškumo mylimiems kiniečiams.
Nusikalbėjimas: esame įpratę, kad viskas tas pats ir per tą patį laikotarpį galioja Rusijai ir rusams. Viskas teisinga, ta pati isterija, taip pat ir Rusijos diasporos atžvilgiu. Tiesiog Kinija dabar pas juos pirmoje vietoje, rusai – antroje, o šiaip atmosfera panaši.
Ir ne tik JAV ar JK. Štai ilgas tiriamasis pranešimas apie tai, koks "Rytų Vakarų", Australijos ir Japonijos, dabar požiūris į Kinijos studentus, ypač tuos, kurie studijuoja ką nors susijusio su aukštosiomis technologijomis. Iki tokio lygio, jog studentai yra skatinami per budrumo kursus, paaiškindami, kaip kolegos studentai juos verbuos. Apskritai visi kinai yra priešų agentai. Na, rusai irgi.
Pažiūrėkime, kas mūsų laukia: didžiulio masto kataklizmą, takoskyrą visoje tos, kurią vadiname Vakarų civilizacija, istorijoje. Na, tai yra, priešo šnipų ten bijojo visada, ir tai teisinga - budrumas visų pirma. Tačiau prisiminkime su lengvu užuojautos liūdesiu apie vieną iš atraminių struktūrų to, ką vadiname Vakarais.
Ši konstrukcija atrodė taip: konkurencijoje tarp dviejų ekonominių ir vertybinių sistemų vakarietiška dėl akivaizdaus pranašumo negalėjo nenugalėti. Jie turi laisvę, kiti – priespaudą ir cenzūrą, jau nekalbant apie visokius gulagus. Pas juos yra prekybos centrai, pas kitus – mėlyna vištiena, dėl kurios reikėdavo stovėti eilėje.
O pamatų pagrindas buvo tvirtas įsitikinimas: kai tik žmogus turėjo bent menkiausią galimybę išsiveržti iš už geležinės uždangos, šis žmogus likdavo ten, kur jo laukė laisvė ir prekybos centrai, ir tik labai retais atvejais tokį asmenį galima buvo įtarti, jog jis per prievarta (arba dėl ypatingo užsispyrimo ir fanatizmo) dirbs savo buvusiems savininkams.
Ir būkime atviri dėl akivaizdžių dalykų: taip, sistemų konkurencijoje TSRS ir Kinija pralaimėjo, negrįžusių iš Vakarų buvo tūkstančiai. Toli gražu ne visi jie užsiėmė propaganda per radijo balsus, nukreiptus į Rytus – tokių buvo vienetai, kiti tiesiog kažkaip įsikurdavo ir gyvendavo. Taip buvo visų pirma klasikiniame aštuntajame dešimtmetyje šioje srityje, kai TSRS praūžė septintojo dešimtmečio entuziazmo banga dėl socializmo su žmogišku veidu. Tačiau aštuntajame dešimtmetyje, prieš tai ir vėliau Vakaruose niekas neabejojo galingomis programomis, leidžiančiomis ištraukti iš už geležinės uždangos bet kokį skaičių žmonių – žinomų ir nelabai. Tai padėjo konkurentui žlugti ir sustiprino Vakarų ekonomiką bei visuomenes.
Jei abejojate, paklauskite žmogaus, kuris yra parašęs daugiau Džeimso Bondo romanų nei serialo įkūrėjo Jano Flemingo: kalbama apie Džoną Gardnerį. Jis rašė ir kitas knygas (be Bondo), o čia labai tiksliai aprašytas žmonių tranzito iš "Rytų bloko" palaikymas. Kaip ir tai, kad tarp perbėgusių buvo ir šnipų.
Tačiau tais metais niekada nebuvo suabejota bendruoju principu: apie tai jog, tie, kurie paliko socialistų stovyklą ir atsidūrė Vakaruose, yra žmonės, kurie jokiu būdu negali būti grėsme. Atvirkščiai, tai "saviškiai", tai svarus Vakarų pranašumo įrodymas, ir į šį gyvą įrodymą reikėtų žiūrėti bent jau su užuojauta.
Ir kas tada, aštuntajame dešimtmetyje, būtų pasakęs Vakarams, kad ateityje situacija apsivers aukštyn kojomis, nutruks tikėjimas savo pranašumu ir jie pamatys priešo agentus tiesiogine prasme visuose rusuose ir kinuose?
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.