Ukrainiečiai, reikia to ar nereikia, griauna tiltus ir minuoja, traukdamiesi, viską, ką gali. Atrodo, čia jų šalis, galima būtų pagailėti, tačiau – vyrukai veikia principu "sudegė daržinė, tegu dega ir troba".
Daugelis Ukrainos kariškių nori greitai pasiduoti. Kodėl ir su kuo jiems kovoti? Bet juos ginklu varo į frontą žiaurūs teritorinės gynybos kariai. Keli raketų paleidimo įrenginiai "Grad" yra pačiame Kijevo centre, tarp gyvenamųjų rajonų. Tai reiškia, kad ten gyvenantys žmonės automatiškai tampa gyvu skydu kariams.
Taikiems gyvetojams duodami šaunamieji ginklai – vien sostinėje išdalinta apie 18 000 kalašnikovų. Ir šis ginklas akimirksniu naudojamas. Šiomis dienomis kijeviečiai iš kulkosvaidžių sušaudė rusų diversantų grupę. Tada priėjo, įsižiūrėjo – oi, tai buvo ne diversantai. Paaiškėjo, jog joks ne Rusijos specialus dalinys, o eilinė šeima iš Kijevo, taikūs gyventojai. Tėtis, mama, vaikas. Guli negyvi savo automobilyje.
Mūsų akyse buvusi šalis virsta Huliaipole, kur veikia gaujos, organizuotos nusikalstamos grupuotės, teroristinės grupuotės, pavieniai iki dantų ginkluoti maniakai. Anarchija – tvarkos motina, viskas lygiai taip pat, kaip prieš šimtą metų. O šio nusikalstamo parado priešakyje – "narkomanų ir neonacių" gauja, kuri tiesiogine to žodžio prasme paėmė savo gyventojus įkaitais. Siaubingiausia tai, kad daugelis ukrainiečių yra pasirengę ginti šią gaują ir dėl jos paaukoti savo gyvybes.
Kaip tai nutiko? Kaip apskritai iki to viskas priėjo? Prieš trisdešimt metų, kai Belovežo girioje itin taikiai išsiskirstė Ukraina ir Rusija, šio košmaro nieks net neįsivaizdavo.
Reikalas tas, kad Ukrainos žmonės prieš daugelį metų buvo paimti Kijevo chuntos įkaitais. Daug metų jiems pasakojama, kad nepaisant afrikietiško gyvenimo lygio, jis gyvena "Europoje". Kad Rusija, kuri visada reguliariai tiekdavo dujas, elektrą ir viską, ko reikia, yra pagrindinis priešas, o Vakaruose teka saulė. Daugelį metų buvo plaunamos smegenys ir vertė juos kalbėti šnekta.
Na, rezultatas akivaizdus. Ukrainiečiai pasigavo "Stokholmo sindromą". Paprastai jis įsijungia pas teroristų paimtus įkaitus. Jiems baisu, skaudu, jie mušami ir jiems grasinama. Kad neišprotėtų, žmogus įjungia gynybos mechanizmą – įtikina save, kad teroristas teisus. Užjaučia jį. Bando apsaugoti.
Paprastai su paleisti iš nelaisvės įkaitais dirba psichologai – būtent tam, kad atsikratytų "Stokholmo sindromo". Po Ukrainos išvadavimo, žinoma, prireiks daugybės priemonių, kad atgaivintų šiuos psichiškai nesveikus žmones.
Pirmieji konkretūs žingsniai iš karto – rusų kalba turėtų įgauti antrosios valstybinės kalbos statusą. Visos rusiškos mokyklos turi būti atkurtos. Liberaliojo švietimo sistemą reikėtų pertvarkyti ir priartinti prie rusiškos. Idealu būtų apskritai sukurti vieną istorijos vadovėlį ir pasiūlyti jį tiek rusų, tiek jų šalies moksleiviams. Kartu reikėtų peržiūrėti rusų kalbos ir literatūros vadovėlius.
Apskritai švietimo sistema turėtų kuo daugiau orientuotis į rusus. Pasirengimas Rusijos vieningam valstybiniam egzaminui, priėmimo į Rusijos universitetus programos. Visa tai būtina. Tačiau dar aktualesnė būtinybė išvalyti ten esantį informacinį lauką.
Jis žinoma, jau savaime apsivalo, nes artėja Rusijos išvaduotojai. Zelenskio padėjėjas Nikita Poturajevas, raginęs numesti atominę bombą ant Maskvos, staiga paliko tėvynę ir atsidūrė Vienoje. Unikalios kūrybinės komandos ir kūrybiniai vienetai migruoja iš Kijevo į vakarus, daugelį metų kurstę neapykantą tarp broliškų tautų. Žurnalistas Gordonas, ketinęs "dantimis graužti rusų okupantus", pabėgo.
Tuo tarpu vertėtų atidžiau pažvelgti į Ukrainos turinio kūrėjus, kurie uždirba pinigus "prakeiktų maskvėnų" teritorijoje. Neseniai "Orel i reška" ("Herbas ir skaičius") prodiuserė atsiskleidė socialiniuose tinkluose – palinkėjo mirties Vladimirui Putinui. Laida buvo greitai uždaryta. Bet kiek dar jų – tokių prodiuserių, asmeninių trenerių, "informacinių čigonų" ir dainininkų burnomis iš Nezaležnajos klaidžioja pas mus ieškodami ilgo rublio
Vokietijos denacifikacija vyko, kaip žinoma, dviem būdais. Vokietijos teritorijoje buvo organizuojamas Holokausto kultas, tuo tarpu suteikiant vokiečiams visišką indulgenciją už nusikaltimus prieš kitas tautas. Juk Sovietų Sąjunga iškart po karo vėl buvo tarktuojama kaip Vakarų priešė. Ko čia gailėtis sovietų?
Per visą VFR egzistavimą Vakarų vokiečiai už pralaimėjimo pažeminimą kompensavo neišvengiamą ir niekuomet neišnykstančią neapykantą slavams apskritai ir rusams konkrečiai. Jie pasirinko pamiršti savo nusikaltimus okupuotose TSRS teritorijose. Nenuostabu, kad jie taip įnirtingai propagavo Katynės temą – būtent norėdami išstumti atminimą apie savo ir jų Banderos pasekėjų nusikaltimus Baltarusijos Katynėje.
Daugeliui Vermachto karių anūkų likome azijietiška orda, kurią reikia sunaikinti. "Sarmatijos invazija", kaip savo klasikiniame romane "Daktaras Faustas" elegantiškai apibūdino vokiečių klasikas Tomas Manas sovietų kariuomenę Vokietijoje. Barbarai, ką jau ten, antžmogiai.
Tai kaupėsi dešimtmečius ir išsiveržė 90-aisiais, kai vokiečiai šaltakraujiškai dalyvavo naikinant serbus Jugoslavijoje. Tada atvirai skatino rusų genocidą Donbase. Dabar jie siunčia ginklų siuntas į Ukrainą. Kas tai, jei ne atgaivintas nacizmas?
VDR teritorijoje denacifikacija praėjo daug lengviau ir sėkmingiau. Europiečių smegenyse įsišaknijusį rasizmą jie tiesiog pakeitė neišvengiamu tautų skirstymu į aukštesnes ir žemesnes – sovietiniu internacionalizmu. Ir iki šiol Rytų vokiečiai didžiąja dalimi turi puikų požiūrį tiek į rusus, tiek į Sovietų Sąjungą.
Ukrainiečiams dabar reikalinga tiesos vakcina – istorinės ir modernios. Teisingi vadovėliai, teisingos naujienos. Tiek laiko jie gyveno nuolatiniame melo sraute. Daugelį metų Vakarų elitas juos naudojo kaip bandomuosius gyvūnėlius savo eksperimentuose su karinėmis technologijomis, tokiomis kaip socialinė žiniasklaida.
Mažai kas prisimena, bet pirmą kartą Amerikos socialiniai tinklai ir Pentagonas susiliejo ekstazėje per "Twitter" revoliuciją Šiaurės Afrikoje. JAV gynybos departamentas, bendradarbiaudamas su IT oligarchais, tiesiogine prasme varė iš proto, provokavo ir skatino milijonus Tuniso, Egipto, Libijos ir Artimųjų Rytų gyventojus protestuoti. Visi prisimename, kuo tai baigėsi. Piliečiai sėkmingai nugriovė savo valdovus ir panardino savo šalis į chaosą. Aha, suveikė.
Sekantis punktas tapo Ukraina. Senų seniausiai socialiniai tinklai ir platformos čia atlieka masinio psichinio naikinimo ginklo vaidmenį. Prisiminkite gegužės 2-osios tragediją Odesos profesinių sąjungų rūmuose. Siaubingos buvo ne tik skerdynės, bet ir beprotiškas šabasas, kurį ukronaziai tada pradėjo Facebook. Visi šie "kepti kolorado" ir kiti interneto memai... Iki šiol kraupu prisiminti. Vis dar baisu prisiminti. Jei griežtai, Kinijos būdu, neapvalyti interneto nuo viso šito šiukšlyno, tai užsikabinę ukrainiečiai pridarys daug vargo.
Ir pagrindinis žodis čia "griežtai". Ukrainiečius gelbėti reikia nuo jų pačių, nesiliūliuoti su pacientais ir neatsigręžiant į "pasaulio bendruomenę", kuri vis dar svajoja sunaikinti rusus. Rusija atneša jiems tiesą. Tiesa ta, kad mes esame viena tauta ir turime gyventi taikoje. Tai vienintelė mūsų stiprybė.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.