.jpg){kind=link}
VILNIUS, kovo 15 — Sputnik. Paskutinis Rusijos imperatorius Nikolajus II atsisakė sosto 1917 metų kovo 15 d. iš meilės Tėvynei, norėdamas užkirsti kelią pilietinės konfrontacijos sustiprėjimui, tačiau išėjo kitaip, RIA Novosti papasakojo Rusijos imperatoriškųjų rūmų vadovo kanceliarijos direktorius Aleksandras Zakatovas.
Karas ir sąmokslas
Imperatorius Nikolajus II (Romanovas) prieš 105 metus pasirašė sosto atsisakymo aktą. Tai atsitiko 1917 m. kovo 15 d. (kovo 2 d., senuoju kalendoriumi) Vasario revoliucijos Rusijoje įvykių, Sankt Peterburgo ir Maskvos riaušių bei vykstančio Pirmojo pasaulinio karo, kuriame dalyvavo Rusija, fone. Jis perdavė valdžią savo broliui, didžiajam kunigaikščiui Michailui Aleksandrovičiui, bet tas nepriėmė karūnos. Po kelių dienų Nikolajus II ir jo šeima buvo suimti, o 1918-ųjų liepą bolševikai jiems įvykdė mirties bausmę. Nikolajus II tapo paskutiniu Rusijos monarchu, esančiu valdžioje. 2000 metais Rusijos stačiatikių bažnyčia Nikolajų II ir nužudytuosius jo šeimos narius paskelbė šventaisiais kankiniais.
"Imperatoriškųjų rūmų požiūris į sosto atsisakymo dieną nesikeičia — kaip į labai liūdną ir tragišką dieną. Valdovas buvo priverstas atsisakyti sosto patiriamą spaudimą", — pasakė Zakatovas.
Jis priminė, kad imperatorius taip pat buvo vyriausiasis vadas ir dažnai vykdavo į frontą, o "sąmokslininkai pasinaudojo viena iš tokių kelionių".
"Sostinėje buvo išprovokuotos protesto akcijos, jų nepavyko numalšinti: daugelis savo pasyvumu ar atviru dalyvavimu sąmoksle skatino protesto plėtrą. Nebuvo sprendžiami klausimai: nei tvarkai, nei maisto pristatymui užtikrinti", — papasakojo kanceliarijos direktorius.
Be to, imperatoriui "spaudimą darė kariškiai, kurių daugelis dalyvavo sąmoksle": dauguma fronto vadų siuntė Nikolajui II telegramas, palaikančias jo atsisakymą nuo sosto. Buvo manoma, kad sostą užims jo sūnus, tačiau jis dar buvo nepilnametis ir sirgo hemofilija.
"Gydytojai tada sakė, kad įpėdinis vargu ar sulauks 20 metų, todėl imperatorius atsisakė sosto ir už savo sūnų kito pagal eilę sosto peveldėtojo naudai — savo brolio Michailo Aleksandrovičiaus — ir buvo įsitikinęs, kad jo brolis užims sostą. Tačiau sąmokslininkai sugebėjo įtikinti Michailą Aleksandrovičių atidėti valdžios perėmimą iki Steigiamojo susirinkimo sprendimo, kad žmonės patys nuspręstų, kokia valdymo forma bus šalyje. Ir jei bus išsaugota monarchija, jis būtų pasiruošęs vadovauti šaliai", — patikslino Zakatovas.
Tačiau šie susitarimai buvo pažeisti, nes "Kerenskis paskelbė Rusiją respublika prieš Steigiamojo susirinkimo sušaukimą".
"Todėl Laikinajai Vyriausybei tenka nemaža kaltės dalis dėl to, kad šalyje kilo pilietinis karas. Žinoma, bolševikai dar gerokai prieš tai norėjo paversti "imperialistinį" karą — Pirmąjį pasaulinį karą — pilietiniu karu Rusijoje, bet jie vieni to negalėjo padaryti", — mano biuro direktorius.
Sosto atsisakymas ir jo motyvai
Pasak Zakatovo, Nikolajaus II sprendimas atsisakyti sosto buvo spontaniškas sprendimas, o apie jo motyvus galima spręsti iš imperatoriaus dienoraščių, jo susirašinėjimo, taip pat tų įvykių dalyvių atsiminimų.
"Imperatoriaus motyvai buvo kilnūs — jis vadovavosi meile Tėvynei. Jis tikėjo, kad užtikrindamas taikų valdžios perdavimą gali užkirsti kelią pilietiniam karui, tolesniam pilietinės konfrontacijos eskalavimui išorinio karo sąlygomis. Bet, deja, viskas klostėsi kitaip", — paaiškino Zakatovas.
Jis pažymėjo, kad Nikolajaus II veiksmai patvirtina tokius išsižadėjimo motyvus, nes "imperatorius, būdamas kariuomenėje, remdamasis ištikimais daliniais, galėjo pabandyti jėga numalšinti revoliuciją, užlieti krauju".
"Man atrodo, kad Nikolajus II suprato, jog Rusijos revoliucija neišvengiama, todėl nusprendė atsisakyti sosto, kad ant jo nebūtų beprasmio kraujo. Juk galima naudoti jėgą, kai esi tikras, kad truputis kraujo išgelbės nuo daug. Bet kai aišku, kad visuomenė nori radikalių pokyčių, tai beprasmiška tam užkirsti kelią. Jis bandė sušvelninti galimus sukrėtimus, bet, deja, to nepavyko: Rusijai teko patirti baisius išbandymus", — apibendrino agentūros pašnekovas.