Nepaisant to, diskusijos apie tolesnio šios temos plėtros variantus išlieka aktualios, nes ji yra glaudžiai susijusi su pačios pasaulinės energetikos ateitimi. Na, ir Vakarų šalys neketina atsisakyti energetikos perėjimo.
Dabar Europos šalims atsirado dar viena užduotis – sumažinti priklausomybę nuo Rusijos energijos tiekimo, pirmiausia dujų. Akivaizdu, kad šis procesas yra labai letas, bet reikia pripažinti, kad jis pamažu vyks. Ir čia yra du keliai. Pirma, pirkti ne rusiškas dujas, iš pirmo žvilgsnio šis aspektas neturi įtakos klimatui. Antra, pakeisti dujas alternatyviais energijos šaltiniais. Pramonėje ir gyvenamojo sektoriaus šildyme atlikti pakeitimus sunkiau, tačiau elektros gamybos segmente variantai akivaizdūs: tai anglis, atominės elektrinės, atsinaujinantys energijos ištekliai (AEI).
Pastarieji du sumažina anglies dvideginio išmetimą, o anglis, žinoma, padidina. Tačiau naujų atominių elektrinių greitai nepastatysi, dabar kalbama tik apie planų uždaryti senas elektrines koregavimą (Belgija jau nusprendė pratęsti savo reaktorių eksploatavimo laiką dešimčia metų – iki 2035 m.). AEI statyba taip pat bus paspartinta, tačiau ši kryptis ES visada buvo prioritetinė, tai yra, maksimaliai daryta tai, kas įmanoma. Atsižvelgiant į, pavyzdžiui, jau kai kurias problemas ieškant priimtinų vietų vėjo jėgainėms Vokietijos sausumoje, būtinumą vis labiau eiti į sudėtingesnę ir brangesnę jūros vėjo energiją.
Tuo pačiu metu anglis yra greičiausias ir lengviausias, bet kartu ir nesėkmingiausias sprendimas klimato darbotvarkės požiūriu. Kokia bus visų šių veiksnių suma, pamatysime ateinančių metų statistikoje. Nepamirškime, kad kol vyksta visos šios kalbos, „Gazprom“ kovo mėnesį kasdien į Europą eksportuoja 50 procentų daugiau mėlynojo kuro nei sausį-vasarį.
Taip pat Europa turėtų tikėtis vadinamosios žiedinės ekonomikos suaktyvėjimo – su maksimaliu visko, įskaitant saulės baterijas, polimerų atliekas, perdirbimu. Ir kalbama ne tik apie utilizavimą, bet ir apie žaliavų pakartotinį išgavimą. Pavyzdžiui, iš tų pačių polimerinių atliekų galima pagaminti ne tik perdirbtą plastiką (tai nesunku), bet ir naują variklių kurą (kas yra daug brangesnis). Bėda ta, kad visos šios technologijos tik pradeda vystytis, yra brangios ir greitas šuolis čia neįmanomas.
Kova su Rusijos tiekimu ir taip brangios naftos ir dujų fone išlaikant žaliąją darbotvarkę (o čia niekas neketina atidėlioti brangiausių sričių: anglies dioksido surinkimo ir vandenilio energetikos) yra dvigubas smūgis ateities energijos kainoms. Jau šiais metais, „Thunder Said Energy“ duomenimis, pasaulio energijos sąnaudos sieks 13 procentų pasaulio BVP. Tai devintojo dešimtmečio lygis po naftos šoko.
Bet mums dabar pagrindinis klausimas yra vidinis. Kokia dabar turėtų būti Rusijos žaliosios energetikos darbotvarkė? Primename, kad pastaruoju metu šalyje vis daugiau dėmesio skiriama klimato problemų sprendimui ir net diskutuojama apie anglies neutralumo pasiekimą 2050 m. Dabar, naujomis aplinkybėmis, šis tikslas jau pripažintas nepasiekiamu.
Tačiau apskritai kyla klausimas, kiek daugiau ar mažiau aktyvaus įtraukimo į klimato darbotvarkę apskritai reikėjo Rusijai nuo pat pradžių. Gali būti, kad parama šiai krypčiai tam tikru mastu atrodė kaip dėmesio ženklas Vakarų šalims. Dabar ji bus perteklinė.
Tačiau šį reveransą paskatino ir tam tikros aplinkybės, susijusios su tarpvalstybiniu anglies dioksido mokesčiu, kuris netrukus ES bus apmokestintas tam tikrų prekių, kurių gamybos metu išmetamas didelis anglies pėdsakas – visų pirma metalo gaminių ir trąšų, importui. Logika aiški: norint užmegzti visavertį dialogą su Europos importuotojais dėl su anglies dioksido reguliavimu susijusių veiksmų sinchronizavimo (o čia yra daug detalių ir aspektų, pavyzdžiui, anglies dioksido mokesčių kompensacijos), reikia savo klimato darbotvarkės.
Bet kas vyksta dabar? Europos Sąjunga įveda draudimą importuoti plieną iš Rusijos. Kalbant apie trąšas, panašu, kad ateinančiais metais visame pasaulyje tai bus deficitinė prekė, todėl jų gamybos anglies dvideginio emisija tampa antraeilė. Tai yra du pagrindiniai segmentai, kuriems vis dar taikomas būsimas tarpvalstybinis anglies dioksido mokestis. Tačiau likusią Rusijos importo dalį ES pasilieka pagal poreikį.
Tokiomis aplinkybėmis kyla abejonių dėl beveik visų bendradarbiavimo su Europos Sąjunga klimato kaitos sričių prasmingumo. Pavyzdžiui, ar bus apskritai reikalingi į Europą orientuoti anglies požiūriu neutralaus vandenilio eksporto projektai, net jei anksčiau ES diskutavo, ar pirkti būsimą Rusijos mėlynąjį vandenilį (iš dujų, bet be anglies dvideginio), pirmenybę teikiant išskirtinai žaliajam, tai yra, pagamintam iš AEI elektros. Ar naujomis aplinkybėmis mums reikia vidaus projektų, skirtų anglies dvideginio išmetimui surinkti, kurių ekonominė prasmė yra sumažinti tarpvalstybinį anglies dioksido mokestį?
Dabar svarbu rasti naują pusiausvyrą plėtojant Rusijos žaliosios energetikos sektorių plačiąja prasme, kuris jau apima daug skirtingų aspektų (pagrindinis: AEI, saugyklas, vandenilis, anglies dioksido surinkimas), ir palikti tik tikrai būtinas kompetencijas. Pavyzdžiui, prasmingai kurti autonomines maitinimo sistemas (AEI plius saugykla arba atsarginė generacija) atokiems, šiauriniams regionams.
Tačiau gali būti peržiūrėti kiti projektai, kai vėjo jėgainės buvo įrengtos regionuose, kur tradicinės generacijos užteko tik sektoriaus plėtrai. Nereikia pamiršti, kad daugumos žaliųjų technologijų įdiegimas visai negarantuoja multiplikatoriaus efekto visai ekonomikai, tačiau lemia didesnes energijos kainas ir papildomas išlaidas.
Ir svarbiausia. Dabar Rusija susiduria su įvairių technologijų, įrangos ir medžiagų importo pakeitimo iššūkiu. Ir čia pagrindinė problema – ne pinigai, o kompetentingo mokslinio, inžinerinio ir techninio personalo trūkumas. Atsižvelgiant į tai, ar teisinga ateityje skirti žmogiškuosius išteklius madingų ir netgi, galbūt, perspektyvių žaliųjų krypčių plėtrai, kai yra daugybė užduočių, kurių skubumas ir aktualumas nėra diskusijų objektas?
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija