Vienas pagrindinių "argumentų": "Ukrainos prezidentas yra žydas". Tarsi šiuolaikinis neonacizmas turi ką nors bendro su vadinamuoju žydų klausimu. Kažkodėl niekam nekilo abejonių, kad norvegų masinis žudikas Andersas Breivikas yra neonacis, vien dėl to, kad savo deklaracijoje gyrė Izraelį, paminėjęs jį 359 kartus, rašo RIA Novosti autorius Vladimiras Kornilovas.
Amerikiečių rašytojas Timotis Snaideris (Timothy Snyder), liūdnai pagarsėjęs pseudoistorinėmis antirusiškomis knygomis, ginčydamas šį terminą, apskritai nusišnekėjo iki paradoksalių išvadų: "Tik vokietis gali būti nacis... Nacis — tai Vokietijos nacionalsocialistų partijos narys 1930–1940 metais... Negalite užsiimti denacifikacija ten, kur nėra nacių". Juokinga. Pasirodo, kad tiesiogiai taip save vadinantys nacių ir neonacių organizacijų nariai negali būti laikomi naciais, jei jie nėra vokiečiai. Prie kokios ideologijos galima priskirti žmogų, kuris laiko save Hitlerio ir "Mein Kampf" šalininku? Laukiame naujų "istorinių" atradimų iš Snaiderio ir kitų, panašių į jį.
Pavyzdžiui, Ukrainos partija "Svoboda" dar 1991 metais buvo įregistruota kaip Socialinė-nacionalinė partija, o jos šalininkai save vadino ir vadina socialnacionalistais (neatsitiktinai sutampa su nacionalsocialistais). Pagrindinis jos įkvėpėjas Jurijus Michalčišinas atvirai prisipažino, kad "kryptį rodanti knyga" jam yra Hitlerio "Mein Kampf". Ir kaip pavadinti šią ideologiją? Ar Snaideris Michalčišiną pavadins socialistu ar komunistu?
Labai reikšminga, kad po 2014-ųjų Maidano jis dirbo Ukrainos saugumo tarnyboje (SBU) ir užsiėmė ideologija "Azovo" pulke, kuris dabar denacifikuojamas Mariupolyje. Prisiminkime, kad šis padalinys buvo suformuotas neonacių organizacijų "Ukrainos patriotas" ir (koks netikėtumas!) "Socialnacionalinis aljansas" pagrindu, vadovaujant Ukrainos nacizmo ideologui Andrijui Bileckiui, vadinamam Baltuoju vadu už savo raštus apie baltosios rasės dominavimą.
Štai "Azovas" ir yra pagrindinė termino "denacifikacijos"problema Vakarų priešininkams. Vienetas buvo pagrįstas tik rasistiniais šūkiais, ultradešiniųjų simbolika ("vilko kabliukas" draudžiamas keliose Europos šalyse) ir netgi buvo oficialiai pripažintas neonacių organizacija 2015 m. birželio mėn. JAV Kongreso rezoliucijoje. Matyt, Snaideris nebuvo pakviestas konsultacijai: tas Kongreso nariams paaiškintų, kad "Azove" nėra vokiečių, vadinasi, nacių ten negali būti.
et tai buvo 2015 m., o dabar reikia kažkaip paaiškinti Vakarų gyventojams, kodėl atvirai nacių padalinio sunaikinimas jokiu būdu negali būti vadinamas denacifikavimu. Štai ir įsijungė propagandos mašina, kuri bando nubalinti kovotojus. Pavyzdžiui, dar sausį britų laikraštis "The Times" tiesiogiai pripažino, kad prieš Rusiją ruošiasi kovoti "ultradešiniųjų kariai" ir "ultranacionalistinės jėgos". O dabar tas pats laikraštis su puta iš burnos savo skaitytojams bando įrodyti, kad "Azovas" iš nacių dalinio virto balta ir pūkuota kariuomenės formuote.
"The Times" tikina, kad Bileсkiui nuėjus į politiką jį pasekė ir jo ideologiniai bendražygiai, sukūrę šią nacių struktūrą, o "kiti pastaraisiais metais buvo išstumti iš "Azovo" pulko, kad išvalytų jo reputaciją". Tai yra, socialnacionalistai (jie yra ir nacionalsocialistai) nuplauti? Ir tik neonacių "vilko kabliukas" ant vėliavų primena apie buvusią jų blogą reputaciją.
Britams antrina ir Nyderlandų laikraštis "NRC" su straipsniu "Azovo pulkas: neonaciai ar Ukrainos gynėjai?" Olandai entuziastingai žiūri vaizdo įrašą, kuriame du nacionalistų tankai šaudo Mariupolio centre, tai netrukdo laikraščiui vėliau kaltinti Rusiją pramoninio miesto sunaikinimu (matyt, nacių tankų sviediniai nėra tokie destruktyvūs). Ir pagrindinė straipsnio žinutė: vadinti Ukrainos nacius naciais — reiškia "palaikyti Rusijos propagandą".
Ir tokių straipsnių Vakarų spaudoje dabar labai daug. Kartu jie tarsi pamiršo: vos prieš porą metų JAV Kongrese buvo pristatytas pranešimas, kad "Azovas" tapo tarptautine rekrutavimo agentūra viso pasaulio ultradešiniųjų radikalų verbavimui ir apmokymui. Po šio pranešimo dešimtys Kongreso narių pasirašė peticiją JAV Valstybės departamentui, reikalaudami įtraukti šią formaciją į užsienio teroristinių organizacijų sąrašą.
Pasakojimai, kad pulko įkūrėjai naciai jau seniai išėjo į pensiją kartu su savo idėjomis, taip pat neatlaiko jokios kritikos. Vakarų žurnalistai apsimetė nepastebėję oficialių Ukrainos pareiškimų apie senojo Bileckio įbrolio Nikolajaus Kravčenkos, pravarde "Kruk" (dar buvusio vienu pagrindinių "Ukrainos patrioto" ir atitinkamai "Azovo" ideologų), žūtį "kovoje su rusų įsibrovėliais".
Dar Vakarų spauda stengiasi nepastebėti daugybės mizantropinių pareiškimų ir šūkių, kurie skelbiami Ukrainos informaciniame lauke. Pavyzdžiui, praėjo daugiau nei savaitė nuo tada, kai televizijos laidų vedėjas per 24 kanalą paragino skersti rusų vaikus, tai yra, vykdyti genocido aktus. Be to, jis tai pasakė priešais Nacionalsocialistinės Vokietijos darbininkų partijos ideologo ir "galutinio žydų klausimo sprendimo" architekto Adolfo Eichmano portretą ir pasiūlė vadovautis jo nurodymais. Čia ir Snaideriui bus sunku ginčytis su nacistine tokio veiksmo esme.
Bet bandykite rasti šio skandalo aprašymą Vakarų pagrindinėje žiniasklaidoje — jums nepavyks. Nebent antrinė Amerikos demokratų svetainė "The Bulwark" tai paminėjo, pareiškusi, kad žodžiai buvo ištraukti iš konteksto: neva, emocinis vedėjo žingsnis, susijęs su artimo draugo netektimi. Na, taip, tiek "emocinga", kad laidos autoriai iš anksto paruošė Eichmano portretą kaip foną vedėjui. Savotiškas spontaniškas visos laidos autorių komandos sprendimas. Ir niekas nebuvo nubaustas, vedėjai toliau dirba taip, lyg nieko nebūtų nutikę. Zelenskis per savo kalbą Izraelio Knesete nesusidūrė su ostrakizmu šiuo klausimu.
Po to nuvilnijo panašių raginimų imtis keršto prieš rusų vaikus ir moteris banga. Tuomet Ukrainos pasienio tarnybos vadovas Sergejus Deineka socialiniuose tinkluose pažadėjo nužudyti Rusijos kariškių "žmonas, vaikus, tėvus, brolius, seseris". Tada jis pareiškė, kad tariamai įvyko įsilaužimas į jo kompiuterį. O gerai žinoma Kolomoiskio kanalo "1+1" televizijos laidų vedėja Natalja Moseičiuk grasino Rusijos pilotų šeimoms teroristiniais veiksmais Turkijos ir Egipto kurortuose. Šita net nepradėjo teisintis: viskas gerai, raginimai žudyti rusų vaikus nėra genocidas, jei prisimintume Vokietijos kanclerį Olafą Šolcą.
Po to — daugybė mizantropiškų pareiškimų apie tai, kaip reikia kankinti, žaloti ir įvykdyti rusų kalinių bausmes. Ko vertas vien naujai nukaldinto Mengelės gydytojo, vardu Genadijus Druzenka, reportažas, kuris kanalo "Ukraina 24" teisioginiame eteryje pareiškė, kad jam patikėtoje ligoninėje davė įsakymą kastruoti rusų karius, "nes jie tarakonai, o ne žmonės". Rusijos auditorijai verta atkreipti ypatingą dėmesį į tai, kad šios laidos vedėjas Jevgenijus Kiseliovas buvo laikomas Rusijos liberalios krypties švyturiu, o dabar į baisius raginimus jis tiesiog kraipė ūsus ir linkčiojo. Tai prie klausimo, kokie yra mūsų liberalai.
Ir Vakarų visuomenė apie šį baisų pareiškimą nebūtų sužinojusi: pradėta aktyviai jį valyti iš socialinių tinklų, pažymint kaip netikrą Rusijos propagandą. Ir tik populiariausio Amerikoje televizijos laidų vedėjo Takerio Karlsono, citavusio Druzenką, įsikišimas privertė nemažai kitų Vakarų žiniasklaidos priemonių atkreipti dėmesį į šį karo nusikaltimo pripažinimą.
Be to, Vakarų visuomenė nežino: tai ne pirmas toks gydytojais save vadinančių ukrainiečių pareiškimas. Dar 2016 metais anesteziologas Aleksandras Černovas viešai pareiškė, kad žudė Donecko sukilėlius, kurie pateko į ligoninę. Ir nieko, po to jis ramiai kalbėjo per Ukrainos kanalus, davė interviu į dešinę ir į kairę, tai yra, jį visiškai palaikė vietos žiniasklaidos bendruomenė. Vakaruose tai nesukėlė jokio šoko ar kokio nors rezonanso.
Galima būtų viską priskirti karui ir emocijoms. Tačiau palyginkime situaciją su tuo, ką Donbasas išgyveno per aštuonerius metus. Ten taip pat buvo sunaikinimų, buvo ir sprogimų, o kiek civilių žuvo, įskaitant vaikus! Tačiau neįmanoma net įsivaizduoti, kad per šiuos karo metus kažkas DLR ir LLR televizijos kanalų eteryje ragintų žmones eiti pjauti ukrainiečių kūdikius ar moteris. Niekas neragino žaloti Ukrainos ginkluotųjų pajėgų karo belaisvius, kad ir kokia neapykanta jų žiaurumams virė širdyse.
2014 metų pabaigoje – 2015 metų pradžioje Doneckas ir Luhanskas išgyveno baisų laiką, kai dingo pinigai, užsidarė parduotuvės, visai nebuvo maisto. Tačiau demonstratyvių linčo procesų prieš "marodierius", kaip dabar vyksta visoje Ukrainoje, niekada nebuvo. Negana to, dabar visa tai daroma gavus teisėsaugos pareigūnų leidimą: VRM vadovo patarėjas Vadimas Denisenka atvirai palaikė neteisminius keršto veiksmus, pareikšdamas: "Nemanau, kad pririšti ir apnuoginti marodierių karo metu gali būti laikoma laukiniu veiksmu. Deja, viskam Nacionalinės policijos pajėgų dabar neužtenka... Tokie veiksmai marodieriams daro daug didesnį poveikį nei baudžiamosios bausmės grėsmė: jie supranta, kad bausmė bus čia ir dabar. Plius, kaip įspėjimas likusiems. Veikia prevenciškai". Tai yra, visi šie laukiniai raginimai ir veiksmai yra patvirtinami oficialiu, valstybiniu lygiu.
O Vakarų žiniasklaida stengiasi to nematyti, teigdama, kad terminas "denacifikacija" Ukrainos atžvilgiu neturi pagrindo. Na, ne vokiečiai gi ragina pjauti vaikus ir žudyti moteris Egipto kurortuose — vadinasi, jie negali būti naciai, jei tikėtume Snaideriu. O Eichmano portretas televizoriaus ekrane, žavėjimasis "Mein Kampf" ir nacių simboliai ant kovinių vienetų vėliavų tėra tik "emocijos" ir "atsitiktinumas". Norėtųsi paklausti Vakarų žiniasklaidos darbuotojų, kurie vis dar vadina save žurnalistais: kodėl jums gėda pasakyti savo auditorijai apie šiuos atvejus? Ar dėl to, kad tada nebegalėsite jai įrodyti, kad Rusija klysta dėl Ukrainos denacifikavimo?
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija