Pasaulio biatlono čempionatas Austrijos vietovėje Hochfilcene ir toliau teikia staigmenas. Didžiausia jų — ketvirtadienį vyrų 20 kilometrų asmeninėse lenktynėse sensacingą pergalę iškovojo amerikietis Lowell Bailey, aplenkęs visas super žvaigždes. Ši pergalė padarė didelę įtaką visiems, įskaitant Lietuvos biatlono federacijos prezidentą Arūną Daugirdą, kuris sutiko pasikalbėti su Sputnik Lietuva aktualiomis temomis.
Pirmiausiai — darbas!
— Bailey pergalės, žinoma, niekas nesitikėjo. Bet tuo biatlonas ir nuostabus, kad, net dalyvaujant tokiam asui, kaip Martinas Fourcadas, negalima iš anksto jam atiduoti pergalės nei vienose lenktynėse. Lowell sėkmė — tai vilčių, kurias puoselėja visos mažos komandos, įskaitant lietuvių komandą, palaikymas. Kad ir kaip būtų sunku konkuruoti su meistrais, vis dėl to tai įmanoma!
Dirbant ir visiškai atsiduodant mėgstamai veiklai biatlone įmanomi stebuklai. Nepaisant milžiniškų galimybių ir rezervų — finansinių ir žmogiškųjų, kuriuos turi Norvegija, Vokietija, Rusija.
Laimei, tarp mažų komandų jau yra solidarumas. Mes palaikome vienas kitą, kooperuojamės, organizuojame savo varžybas ir pasiruošimus, padedame vieni kitiems vystytis. Taigi, pasiduoti niekas nenori ir nesiruošia. Tarkim, mūsų Tomas Kaukėnas labai oriai atrodė sprinto rungtyje, jis užėmė 31-ąją vietą. O juk mes nuogąstavome! Kaukėnui nepasisekė: Italijos Ridnau mieste jis susirgo, teko nutraukti treniruotes. Tačiau Tomas atsigavo ir dabar demonstruoja gerą biatloną.
Moterų komandai ― sunkiau. Ką nors prognozuoti neįmanoma. Vienose lenktynėse sportininkės gali patekti į top-50, bet kitą dieną pasirodyti labai nesėkmingai ir būti finišo protokolo gale. Labai sunku. Sakau tai, kaip specialistas, kuris anksčiau dirbo būtent su moterimis: daug kas priklauso nuo jų nuotaikos, o ji keičiasi labai dažnai.
Kovojame už teisę dalyvauti Olimpiadoje
— Žinoma, mūsų pagrindinė užduotis — iškovoti teisę pasirodyti 2018 metų žiemos olimpinės žaidynės Pietų Korėjos Pjongčange kaip visavertė vyrų komanda. Pasaulio čempionatas Hochfilcene — svarbiausias etapas atrankoje. Sprintas, asmeninės lenktynės, estafetė — tai būtent tos rungčių rūšys, kurios lemia reitingą Tautų taurėje. Reikia patekti į pirmąjį dvidešimtuką, o tarp konkurentų — artimiausi kaimynai: Latvija, Estija, Suomija, dar Rumunija. Tačiau vis vien svajojame palikti pėdsaką istorijoje, palenkę svarstykles savo naudai. Prieš 20 kilometrų lenktynes Lietuva buvo 22-oje vietoje, tačiau šiandien mums pavyko surinkti daugiau taškų nei artimiausiems konkurentams. Tačiau šeštadienį — labai reikšminga vyrų estafetė.
Jei sugebėsime iškovoti teisę pasirodyti Pjongčange su vyrų komanda — tai bus tvirtas žingsis į priekį mūsų biatlono plėtroje. Pakartosiu savo tezę: lietuvių rinktinė — maža komanda. Pirmiausia, apriboti mūsų trenerių ištekliai. Veteranai jau pensijoje, o pasekėjų, deja, nėra. Tik dabar mes remiame jaunus trenerius. Ir kaip galima palyginti meistrus, kurie turi galingiausią trenerių komandą, ir mus?
Galų gale, pasakysiu tai, kas yra tiesa: mes esame skurdžiausia komanda biatlone — trenerių štabo ir serviso atžvilgiu. Mes turime tik du trenerius ir du slidžių paruošimo meistrus. Bet, žinoma, slidžių serviso procese dalyvauja visi, įskaitant trenerį Meelisą Aasmae. Pats aš lenktynių metu dirbu trasoje su racija, stoviu su atsarginėmis slidėmis ir lazdomis.
Pinigų ieškoti sunku
— Mes stengiamės išlaikyti ir sustiprinti rinktinės konkurencingumą, ieškome lėšų pasiruošimams, dalyvavimui konkursuose. Tačiau tai labai sudėtingas uždavinys. Žiemos sporto šakoms Lietuvoje skiriamas simbolinis dėmesys. Net juokaujama: pinigų skiriama lygiai tiek, kiek reikia valdininkų kelionei į Žaidynes. Tačiau liūdniausia yra tai, kad tai ne tik humoras.
Mums sakoma: bus rezultatai — bus pinigai. Kai mes, biatlono entuziastai, siūlome padaryti pirmines investicijas ir tikėtis aukštos kokybės poveikio, su mumis nesutinka. Jie sako, kad taip pasakyti gali visi. Todėl tenka suktis it voverė rate. Ieškome rėmėjų, nors su jų paieška Lietuvoje labia sunku. Valstybė tokiose programose dalyvauti neturi teisės. Tik privatus sektorius, bet jis, deja, nėra įkvėptas biatlono. Visi skaičiuoja savo pinigus — tikėtis paramos yra sunku.
Pusė mūsų federacijos biudžeto — lėšos iš Tarptautinės biatlono sąjungos. Dar trečdalis — Lietuvos tautinio olimpinio komiteto ir Sporto departamento. Apskritai, be ypatingos rizikos teigiu: finansų reitinge mes taip pat autsaideriai. Kitas dalykas yra tai, kad dabar lėktuvai yra ne prabanga, o transporto priemonė. Pigūs skrydžiai į Skandinaviją mums ekonomiškai pelningesni, nei sausumos transportas.
Hochfilcene — puiki biatlono reklama
— Pasaulio biatlono čempionatas Hochfilcene išties puikus. Paimkite nors sensacingą konfliktą tarp Martino Fourcado ir Antono Šipulino. Mano nuomone, jie abu daug padarė tikrą biatlono šou. Žiūrovų susidomėjimas išaugo.
Apie tai byloja ir visų biatlono varžybų lankomumas. Todėl mes nenorime, kad Lietuva liktų nuošalyje.
