VILNIUS, kovo 20 — Sputnik, Aleksejus Stefanovas. Lietuvos dramaturgas Marius Ivaškevičius interviu Sputnik Lietuva papasakojo apie dalyvavimą eitynėse, kurios vyko Molėtuose nužudytiems žydams atminti.
Lietuviai pasiruošę atgailauti už Holokaustą
- Mariau, Jūs ne tik teatro gyvenime beveik revoliucionierius, bet ir realiame — keičiate žmonių supratimą apie daugelį dalykų. Jūsų surengtos eitynės gimtuosiuose Molėtuose Holokousto aukoms Antrojo pasaulinio karo metais atminti, sukėlė nevienareikšmišką reakciją…
— Ne, aš jas, greičiausiai, palaikiau. Eitynes organizavo Molėtuose išgyvenusių žydų palikuonis — Tsvi Kritser, gyvenantis Izraelyje. Jis užsidegė šia idėja, palaikė ją labai svarbia, nusprendė pastatyti paminklą dviejų tūkstančių žydų iššaudymo vietoje Molėtuose, surengė eitynes. O aš jau prisijungiau, kai išgirdau, kad jis susiduria su tam tikromis kliūtimis, lietuvių abejingumu.
Tai buvo tarsi postūmis — gėdos ir blogio mišinys, kai aš supratau, kad Kritser gauna tik formalią paramą: "Taip, jūs darykite, mes jums netrukdysime". Supratau, kad mano gimtajame miestelyje, kurį aš labai myliu, žydai vėl praeis gatvėmis vieniši, tarsi svetimi žmonės. Taip buvo prieš 75 metus, kai jie tiesiog ėjo per visą miestą į mirties bausmės vykdymo vietą.
- Ir tada išspaudinote pagarsėjusį straipsnį, kuriame raginate lietuvius atgailauti ir dalyvauti Molėtų tragedijos 75-ųjų metinių taikos eisenoje.
— Taip, prieš eiseną pasirodė du mano straipsniai, skirti šiai temai. Ir, tiesą sakant, ačiū Lietuvos visuomenei. Aš nežinojau, kokia bus reakcija, tikėjausi, kad bus daug negatyvo. Buvo, žinoma, piktų šūksnių, tačiau bendra reakcija buvo teigiama, daugeliui tai buvo sunku suprasti, nes buvo manoma, kad antisemitizmas mūsų kraujyje.
Manau, daugeliui politikų ir kultūros žmonių atsivėrė akys į tai, kad užaugo nauja karta, kuri turi galios ir valios ką nors keisti šia kryptimi, jie yra pasirengę atgailauti.
Eisenoje pernai rugpjūčio 29-ą dalyvavo apie du tūkstančius žmonių. Ateitų daugiau žmonių, jei tai būtų išeiginė diena. Žmonės rašė, prašė padaryti kokį nors virtualų puslapį internete, tam kad užsiregistruoti jame ir palaikyti šį žygį nuotoliniu būdu.
- O Jūs asmeniškai, bet to, kad norėjote padėti Tsvi Kritser, kas paskatino paliesti šią temą?
— Žinojau, kad, kaip ir beveik kiekviename Lietuvos miestelyje, Molėtuose buvo iššaudyti žydai, bet neturėjau jokio supratimo, kiek buvo aukų. O kai supratau, kad vieną vasaros dieną mano mieste buvo nužudyta du trečdaliai gyventojų, tačiau apie tai nebuvo priimta rašyti ir kalbėti (mes net nežinojome, kad štai šis apleistas skveras tapo šių žmonių bendru kapu), man tapo šiurpu.
Aš juk ir pats sužinojau apie tai tik prieš ketverius metus, kai miesto jubiliejui buvo išleista knyga apie Molėtus ir ten buvo tekstas apie žydus. Tik tada aš supratau įvykio mastą.
- O dar buvo išleista Rūtos Vanagaitės knyga "Mūsiškiai", kuri kaip tik pasakojo apie tai, kaip lietuviai dalyvavo žydų naikinime visoje Lietuvoje ir Baltarusijoje. Pasak Vanagaitės, sakė, išleidus šią knygą prarado pusę draugų, daugelis nusigręžė nuo jos.
— Taip, ši knyga išėjo praėjusių metų pradžioje ir pasakoja apie lietuvius savanorius, žudžiusius žydus. Rūta ir vienas žydas iš Izraelio pasivažinėjo po daugelį žudynių vietų, ir tiesiog papasakojo apie kiekvieną vietą, kaip viskas vyko.
Tai buvo didelis sukrėtimas visai Lietuvai. Žmonės skirtingai suvokė šią knygą: kažkas negalėjo patikėti, kad taip galėjo būti, kažkam ji pažadino gynybinę reakciją… Sakė: "Prie ko čia tie žydai, kodėl mes nekalbame apie mūsų žmones, nužudytus "sovietų".
Taip dažnai būna — tas, kas nenori girdėti apie holokaustą, pradeda kalbėti apie mūsų aukas. Tačiau, esmė tame, kad apie mūsiškius mes kalbame apie devyniasdešimtųjų pradžios, ir labai daug, o štai apie nužudytus žydus, kurie buvo mūsų piliečiai, pradedame tik dabar.
Tačiau po eitynių Molėtuose Lietuva pasirodė kitoje šviesoje. Žinoma, vis dar pasigirsta balsai: "Kam šmeižti Lietuvą?". Bet čia juodink ne juodink, o pasaulis žino, kas atsitiko. Tiesiog laukti, kai turėsime jėgų prisipažinti tai ir kažką su tuo daryti.
Aš noriu, kad akcija Molėtuose viskas nepasibaigtų, o tęstųsi ir toliau. Man atrodo, kad vis daugiau ir daugiau žmonių prisijungia — atsiranda naujos iniciatyvos, įvairių miestų merai taip pat nori padaryti kažką panašaus pas save. Rašo man, Tsvi Kritser, prašo pagalbos. Jie taip pat nori atgailauti ir perimti estafetę.
