Lietuva užstojo Čečėnijos gėjų teises. Kai kalbama apie tokį regioną kaip Čečėnija, Europos pulsas paprastai pagreitėja. Net Emanuelis Makronas nusprendė su Vladimiru Putinu aptarti Čečėnijos gėjus.
Su visa derama pagarba, frazėje "Čečėnijos gėjai" yra kažko ir tragiško, ir komiško. Čečėnijoje gi perversijos ir nukrypimai supratimo dažniausiai nesulaukia.
Taigi, atitinkami skirtumai yra visai įmanomi, ir jokios priespaudos čia būti negali, tačiau negalima uždrausti ir moralės bei nesupratimo. Vis dėlto tariamai šokiruojantys pranešimai apie spacialius gėjų kankinimo kalėjimus labiau primena senus negerus informacinio karo triukus.
Tuo tarpu, du čečėnų gėjai, matyt, pabėgę iš kalėjimo, jau rasti. Ir ne bet kur, o Lietuvoje. Taip teigia užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Jis tikrai žino, kad į Lietuvą atvyko būtent du gėjai, būtent iš Čečėnijos, ir jie tikrai buvo persekiojimi dėl seksualinės orientacijos.
Jei darytume prielaidą, kad taip ir yra, Čečėnijos gėjų pasirinkimas atrodo ne visai vienareikšmiškas. Lietuva, žinoma, ne Saudo Arabija, už homoseksualumą čia nebaudžia mirtimi, tačiau požiūris į gėjus šalyje, sakykime, skiriasi. Taip, jie nėra engiami, gniaužiami, bet visiškai priimami nėra.
Tarptautinei LGBT teisių organizacijai paskelbus 2017 metų Europos LGBT teisių reitingą "Vaivorykštės žemėlapis" paaiškėjo, kad Lietuva užima į 40-ąją vietą iš 49 šalių. Be to, ataskaitoje nurodyta, kad teisinė LGBT narių situacija Lietuvoje negerėja.
Bet vėl gi, ką reiškia "situacijos pagerėjimas"? Gėjų Lietuvoje niekas neengia — jie susitinka, susirenka ir net rengia eitynes. Galbūt jie norėtų daugiau, bet būtent šitai ir yra problema. Juk daugelis žmonių pasisako ne prieš gėjus, bet prieš jų kankinystės ir išskirtinumo kulto kūrimą.
Ir keista, pavyzdžiui, kai daugelis šalių švenčia gegužės 9 kaip Pergalės dieną, o Lietuvoje šią dieną prasideda dvi savaites trunkantis gėjų festivalis. Taip pat keistai atrodo LBGT bendruomenės portretai ant Seimo pastato. Atrodo, lyg tokiu būdu būtų pabrėžiamas žmonių, kurie save sieja su gėjų kultūra, išskirtinumas, tačiau tokie veiksmai ir sukelia vidinį protestą.
Čia galime prisiminti smagų skandalą, kilusį šių metų balandį. Telšių gimnazijos mokytoja papasakojo mokiniams apie "vienalyčių santykių pavojų". Dar kai kur nuskambėjo tokie teiginiai: "dalis gėjų praktikuoja kankinimus seksualinio pasilinksminimo vardan" ir "nustatyta, kad beveik visi serijiniai žudikai, kurie savo aukas nužudė ir po to suvalgė jų kūno dalis, buvo gėjai". Tokių dalykų iškilo viešumon, ir teisintis teko Švietimo ir mokslo ministerijos vadovybei.
Tuo tarpu Seimo narys Petras Gražulis pareiškė: "Ačiū Dievui, kad dar yra tokių mokytojų, kurie nebijo kalbėti, neiškraipydami tiesos. Homoseksualizmas yra liga, kurią reikia gydyti, o ne propaguoti. Mokytojai privalo vaikams sakyti taip, kaip yra, o ne sekti pasakas apie "princą ir princą". Palaikė mokytoją-homofobę ir dalis tėvų."
Apskritai, homoseksualų padėtis Lietuvoje nėra tokia paprasta, kaip norėtųsi LBGT bendruomenei. Nepaisant visų paaiškinimų, dažnai primenančių propagandą, didelė Lietuvos visuomenės dalis nepriima homoseksualumo kaip normos ir juolab kaip kažko, reikalaujančio papildomų privilegijų.
Štai ir Linkevičiaus žodžius dauguma priėmė nevienareikšmiškai. Jis jaučiasi taip, lyg būtų peršama svetima kultūra, bandoma pakeisti vienas vertybes kitomis. Ir, būkime atviri, tokių bandymų iš tiesų buvo.
Juk Linkevičius, kaip patyręs diplomatas, padarė reveransą Europai ir europietiškoms vertybėms, neapsvarstęs, kaip reaguos pati šalis. Ir tai nemaloniausias šios istorijos momentas.
Tai, kas šiandien vyksta su gėjais ir imigrantais Europoje, tame tarpe ir Lietuvoje, primena ne gailestingumo aktą ar lygių teisių siekį, o sąvokų sukeitimą ir vertybių permainas. Keisčiausia, kad vyksta šitai Lietuvoje, kuri viena iš pirmųjų sukilo prieš sovietinius metodus.
Tada žmonėms nepatiko svetimos ideologijos, nesusijusios su tautos tradicijomis, piršimas. Bet argi ne tas pat vyksta dabar? Galiausiai, jei kalbėtume apie mažumas, jų teisės jokiu būdu neturi būti pažeidžiamos ir neturėtų būti jokio nepakantumo. Tačiau tie, kurie aktyviai pasisako už homoseksualų apsaugą, žiūri į juos ne kaip į asmenybes, o kaip į politinių problemų sprendimo įrankius. Tokie veiksmai, mano nuomone, visus įžeidžia, engia ir yra nepriimtini.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone.