Tai turbūt buvo gana "didinga": keturi Vokietijos kariai, dislokuoti Lietuvoje, sukėlė muštynes Jonavoje ir pateko į ligoninę. Kariai devėjo civilių drabužius ir, matyt, turėjo laisvadienį.
Šis incidentas nebūtų vertas dėmesio, jei būtų retas reiškinys, tačiau ne, tai, greičiau, grandinės, kurioje užsienio kariai netinkamai elgiasi respublikos teritorijoje, dalis.
Prisiminkime, pavyzdžiui, vasario mėnesio incidentą Klaipėdoje, kai penki Čekijos kariai — taip pat su civilių drabužiais — agresyviai reikalavo įleisti juos į naktinį klubą. Aišku, jie buvo girti. Vėliau šie nedrąsūs "anti-Šveikai" išsiųsti namo, į Čekiją.
Praėjusių metų gegužę amerikiečių kareiviai — "in God they trust" — apskritai nuplėšė Lietuvos vėliavą nuo prokuratūros pastato Kaune, o tada išniekino ją. Jau kiti JAV kariai prisigėrę surengė Druskininkų vandens parke tikrą pogromą.
Įdomu, kad visų šių šaunių vaikinų bausmė, sakykim, buvo lengva, arba jos visai nebuvo.
O kiek panašių atvejų mes nežinome? Juk jie kruopščiai maskuojami ir iškeliami į visuomenę, tik jei rezonansas toks garsus, kad jo jau neįmanoma "užmuilyti".
Visi šie atvejai aiškiai apibūdina, kaip "šaunūs bernužėliai" elgiasi su vietiniais gyventojais, ypač merginomis. Ir, svarbiausia, — kaip iš esmės suvokia Lietuvą. Rusų kalba tokiam įžūlumui apibūdinti yra paprastas posakis: "Ne savo — negaila".
Be to, yra puikių aprašymų ir pasaulio literatūroje. Nesvarbu, ar tai Remarkas, Cveigas, ar tas pats Hašekas. Kariai užsienio valstybės teritorijoje, jei kalbėtume šiuolaikiškai, šėlsta. Ir vietovė aplink juos — ne forpostas, ne apsaugos ir aplinkotvarkos objektas, o galimybių ir pagundų poligonas.
Toks elgesys galimas, tik jei laikai save geresniu, viršesniu nei kiti. Štai tu eini — toks išdidus, su dailiai pasiūta bundesvero uniforma, o merginos aplink "į orą kepuraites mėto".
Ką daro visi šie kariai Lietuvoje? Kokį vaidmenį jie atlieka? Kaip elgiasi? Koks jų požiūris į vietos gyventojus? Ir ar nėra čia kažko iš klasikinės okupacijos, kai "visos mergos mūsų", ir midaus galima gerti tiek, kad ūsais teka, bet į burną nepatenka?
Bet tai dar pusė bėdos. Toks elgesys — tik siužeto iliustracija. Grėsmės atveju bus nepaisoma nei pačios šalies, nei jos interesų ir saugumo. Tuo galima nė neabejoti.
Vadinkime daiktus tikraisiais vardais. Užsienio kariai — čekai, amerikiečiai, vokiečiai — yra Lietuvos teritorijoje tik todėl, kad jie — skydas nuo tariamos Rusijos grėsmės. Tiesą sakant, tai versija, kurios laikosi patys kariai. Arba kitas variantas, kad tai vianas iš pirmųjų placdarmų smūgiams tai pačiai Rusijai.
Be to, pačiai Lietuvai nėra, iš ko rinktis: šalis ir jos žmonės kenčia abiem atvejais. Tik tiek, kad kai kurie lietuviai kenčia dar iki aktyvių vaiksmų pradžios — ne nuo mūšių, o nuo buitinio įžūlumo.
Nors iš istorijos knygų aš asmeniškai prisimenu, kad Lietuva — šalis ne tiesiog su giliomis, o su labai giliomis tradicijomis; šalis, verta gerokai daugiau nei buferinės zonos vaidmens didelių bosų žaidime. Lietuviui daugiau nei būdingas orumas. Tai labai svarbus bruožas, atliekantis amuleto vaidmenį, siekiant išsaugoti asmeninę ir tautinę tapatybę.
Tačiau aš visiškai nesu įsitikinęs, kad karinis užsienio valstybių kontingentas Lietuvos teritorijoje kuo nors prisideda prie šio išsaugojimo. Ypač, jei į šį kontingentą įsismelkia ne patys geriausi atstovai. Tiesą sakant, tai mes ir matome, kad ir kiek mus maitintų istorijomis apie abipusę pagarbą, vakarietiškas vertybes ir lygybę. Veiksmai, kaip įprasta, kalba daugiau, nei žodžiai.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone.
