Gegužės pabaigoje Lietuvoje pasibaigė kariuomenės ir policijos pratybos "Karaliaus kirtis — 2017", kurios vyko Panevėžyje ir jo apylinkėse. Pratybų idėja buvo visiškai nuspėjama, atsižvelgiant į vidaus politikos realijas ir šiuolaikinės Lietuvos viešąjį pozicionavimą: kariuomenės padaliniai ir teisėsaugos institucijos vėl gaudė "žaliuosius žmogeliukus", kurie nesėkmingai bandė pakenkti Lietuvos valstybei. Tuo pačiu metu valdžios institucijos tikrino vietinių gyventojų lojalumą.
Kas apmoka permanentinį karą Lietuvoje?
Bet šį kartą Lietuvos valdžios institucijos nusprendė nekartoti praeities klaidų, padarytų pratybų metu Šalčininkuose, kai nei vienas žmogus neinformavo "ko reikia", gatvėje susitikęs su rusakalbiais žmonėmis, apsivilkusiais karine uniforma be atpažinimo ženklų.
Šį kartą organizatoriai nusprendė iš anksto informuoti visuomenę ir pritraukti piliečius aktyviai bendradarbiauti. Be to, pratybų metu Panevėžio gyventojų dalis apskritai buvo evakuota iš kovinių veiksmų zonos, kol drąsūs policijos padaliniai, Karaliaus Mindaugo bataliono kariai, taip pat nevyriausybinių organizacijų aktyvistai mušė mieste diversantų gaujas.
Viskas būtų neblogai ir, kaip buvo pasakęs generolas Suvorovas, "sunku pratybose — lengva kovoje". Bet karinių manevrų skaičius Lietuvoje akivaizdžiai peržengia pagrįstas ribas. Galima pasakyti, kad nuo 2017 metų pradžios Lietuva "kariauja" beveik kiekvieną dieną, ir, sprendžiant iš ateityje numatytų pratybų planų, apie ramybę paprasti lietuviai gali tik svajoti.
Iš pradžių Lietuvoje įvyko pratybos "Žaibo kirtis", po jų prasidėjo "Karaliaus kirtis", tuo pačiu metu startavo NATO pratybos "Tvirtas Kobaltas", o po to prasidėjo dar vieni manevrai — "Ugninis Griausmas". Beveik visoje Lietuvos teritorijoje vyksta kariuomenės ir policijos pratybos, kuriose dalyvauja tūkstančiai kareivių ir karininkų, dešimtys tūkstančių vietinių gyventojų, kariai iš beveik visų NATO ir jų sąjungininkų šalių.
Visi šie "žaibai", "kardai" ir "griausmai" tikrai nėra pigūs ir daug išlaidų pratyboms padengiama tiesiogiai iš Lietuvos valstybės biudžeto, kas skaudžiai muša per šalies piliečių kišenę.
Pasirodo, kad Lietuvos žmonės ne tik taikos metu gyvena karo padėtyje, bet dar ir moka už saugumo jausmą, kurį, valdžios nuomone, patriotizmo protrūkio metu turi jausti kiekvienas sąmoningas lietuvis kiekvieną kartą, kai jį evakuoja iš jo namų dėl pergalės prieš išgalvotus diversantus.
Kartu su įvairių karinių pratybų rengimu auga išlaidos gynybai, įgijama nauja technika, Lietuva vis daugiau prisiima įsipareigojimų tiek NATO ribose, tiek dėl užsienio karinio kontingento, kuris dislokuojasi šalyje, aprūpinimo.
Šių priemonių veiksmingumas nelabai suprantamas. Pirma, jei Lietuva tikrai paskelbė Rusiją kaip potencialų priešą, akivaizdu, kad net jei Vilnius gynybos poreikiams išleistų visą valstybės biudžetą, jis niekada nepasiektų karinio pariteto su Rusijos Federacija.
Ir antra, jei Vilnius tikisi NATO skėčio, kaip savo apsaugos nuo galimos "Rusijos agresijos", kam pirkti ne naujus Vokietijos šarvuočius, Čekijos haubicas ir kitą techniką, kurios dalis iš karto išardoma į atsargines dalis?
Karo propagandos atvirkštinis efektas
Aišku, kad Lietuvai daro spaudimą jos NATO partneriai, yra JAV prezidento Donaldo Trampo nurodymas didinti gynybos išlaidas iki 2% BVP. Bet sunku suprasti, kodėl politikai Daukanto aikštėje savo žmones nenuilstamai baugina "žaliaisiais žmogeliukais".
Iš tiesų,vietoj mobilizacinio efekto išeina atvirkštinė reakcija. Pavargę nuo nuolatinės karo propagandos ir retorikos "Nekalbėk — priešas klausosi!", žmonės, susirūpinę dėl plataus vartojimo prekių pirkimo Lenkijoje, pamažu pripranta prie pratybų, "diversantų" ir net pasiruošę, jei kas nors atsitiks, pagyventi kokioje nors "Liaudies Respublikoje", tai aiškiai pademonstravo įvykiai Šalčininkuose.
Reikia suprasti, kad paprasti Lietuvos žmonės yra ne tokie kvaili, kad nematytų, kad Rusija nepuola Lietuvos, o, greičiau priešingai, Lietuva, kad ir labai būtų keista, agresyviai veikia prieš Rusiją. Nes be antirusiškų pareiškimų ir veiksmų tarptautinėje arenoje, Lietuvos valdžia tiesiogiai įsiveržia į Rusijos nacionalinio saugumo sritį, kai savo teritorijoje globoja opozicijos politikų forumus, daugelis kurių Rusijoje turi dviprasmišką įvaizdį.
Pastebėtina, kad ne Maskvoje vyksta Lietuvos opozicijos pasitarimai (kas būtų logiška, atsižvelgiant į oficialios propagandos tezes apie Rusijos ketinimus "užgrobti" Lietuvą), bet Lietuvos sostinėje renkami ir remiami Rusijos radikalai.
Greičiausiai, tokį įžūlų kišimąsi į Rusijos vidaus reikalus sukėlė tai, kad Maskva beveik nepastebi antirusiškų Lietuvos akcijų tarptautinėje arenoje, o pirmenybę suteikia tiesioginiams pokalbiams su svarbesnėmis Vakarų valstybėmis, ir Lietuvos valdantieji nesugeba išprovokuoti Rusijos atsakyti agresija.
Atsižvelgiant į tai, buvo nuspręsta užeiti iš kitos pusės ir paerzinti "Rusijos mešką" jau kitu būdu, tačiau marginalinių politikų susirinkimas Vilniuje taip pat nesukėlė pastebimos Kremliaus reakcijos.
Taigi, nepaisant aiškiai provokuojančio charakterio oficialaus Vilniaus veiksmų, Rusija šiandien nelabai domisi Lietuva. Atrodo, kad po įsimintino susitikimo 2008 metais Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas viešose kalbose nė karto neprisiminė Grybauskaitės ar kitų Lietuvos politikų pavardžių, ko negalima pasakyti apie juos pačius.
Vis dėlto "Rusijos grėsmė" tvirtai įstrigo Lietuvos lyderių galvoje ir tai verčia juos ieškoti papildomų lėšų ginklams įsigyti. Pavyzdžiui, šiuo metu svarstoma transportinių ir kovinių sraigtasparnių įgijimo galimybė Lietuvos Specialiųjų operacijų pajėgoms, tačiau, kadangi finansinis pajėgumas beveik išseko, kariai siūlo keletą metų nuomotis techniką. Ir vis dar lieka atviri klausimai, susiję tiek su tokios "technikos" kokybe, tiek su biudžeto lėšų panaudojimu.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone.
