Vyresnio amžiaus žiūrovai, turbūt, dar prisimena tokius filmus kaip "Rocky 4" ar "Rembo 3", kuriuose Silvestro Stalonės herojus didvyriškai kovoja su Sovietų Sąjunga, JAV prezidento Ronaldo Reigano prieš tai išvadinta "Blogio imperija". Šaltasis karas lyg ir baigėsi, bet tiesioginis ir netiesioginis politikos ir kino ryšys niekur nedingo.
Nesuprantamas Lietuvos priešiškumas
Prie to, kad Lietuvos politikai vos ne kasdien kalba apie Rusijos karinės agresijos galimybę, jos gyventojai jau prie to priprato ir vis mažiau tiki šiais gąsdinimais. Su tuo, kad Lietuvoje draudimais kovojama su rusų televizijos skleidžiama "propaganda", nors tai sunkiai derinasi su žodžio laisvės principu, jos piliečiai irgi susitaikė ir randa būdą žiūrėti tai, kas jiems patinka.
Dabar atėjo kino eilė. Keli Lietuvos konservatorių partijos atstovai mano, kad leidimus Rusijos gamybos filmų rodymui vietoj Lietuvos kino centro turėtų išduoti Lietuvos radijo ir televizijos komisiją (ta pati LRTK, kuri reguliariai dėl tik jai suprantamų priežasčių riboja rusų televizijos kanalų transliavimą, kas erzina tiek žiūrovus, tiek vietinius transliuotojus).
Argumentai tiesiog pribloškiantys: parlamentarų manymu, LRTK galės profesionaliau (!) įvertinti rusiškus filmus pagal juose esančias istorines vertybes ir "priešišką propagandą". Kaip pareiškė vienas iš iniciatyvos šalininkų Laurynas Kasčiūnas, propagandos ribojimas nėra žodžio laisvės ribojimas, o žmonių sugebėjimas atskirti propagandą — rimtas informacinio raštingumo klausimas.
Tokiu būdu, gerbiami seimūnai abejoja savo rinkėjų sugebėjimu savarankiškai įvertinti jiems pateikiamą produktą ir siūlo pasikliauti institucija, kuri kvepia sovietine cenzūra.
Tačiau ne čia slypi problema. Susidaro įspūdis, kad rusiškų filmų priešininkams net nerūpi jų turinys (pavyzdžiui, garsiajame "Vikinge" Rusijos įvaizdis labai tolimas nuo idealo). Manytina, kad jie tiesiog nenori matyti Lietuvoje nieko rusiško (išskyrus nesisteminę opoziciją), o jeigu galėtų, turbūt, įstatymiškai uždraustų Rusiją kaip valstybę, kad netrukdytų gyventi "civilizuotam" pasauliui.
Be abejo, galima sakyti, kad tokia pozicija yra pigus politikavimas ir vietinė psichozė. Bet iš tikrųjų tai platesnės ir rimtesnės tendencijos atspindys.
Rusija kaip visuotinis blogis
"Žiedų valdovo" trilogija, neabejotinai, yra literatūros ir kino šedevras, turintis gilią kovos tarp gėrio ir blogio prasmę. Todėl labai patogu perkelti ją į realią politiką.
Ukrainos prezidentas Petras Porošenka teigia: "Ukraina buvo yra ir bus. O Novorossija — Tolkieno mitas vardu Mordoras". Žinoma naujienų agentūra "Bloomberg" nuėjo dar toliau ir paskelbė išplėstinį straipsnį, kuriame su tuo pačiu Mordoru lyginama Rusija. Ir tai ne atsitiktinumas.
Po Šaltojo karo pabaigos Vakarai ilgai ieškojo naujo priešo savo tapatybei įtvirtinti. Terorizmas tinka, bet jis nepakankamai apibrėžtas. Su Kinija svarbus ekonominis ryšys — konflikto kaštai per dideli. O štai Rusija — patikrintas variantas. Todėl — ugnis iš visų žiniasklaidos ir Holivudo pabūklų!
Jeigu pažiūrėti į dabartinį vakarietišką informacinį diskursą, jame pilna nepagrįstų kaltinimų Maskvos atžvilgiu. Ji yra tiesiog bloga, o Rusijos prezidentas — piktasis genijus, kaip Tolkieno Sauronas. Tuo pat metu Holivude rusų mafija yra vienas iš pagrindinių kolektyvinių blogių, o Rusijoje arba betvarkė, arba vėl viską kontroliuoja KGB. Tik norisi užduoti Aleksandro Gribojedovo klausimą: "O kas tie teisėjai?"
Gal tie, kurių "šviesos kariai" sugriovė Jugoslaviją, Iraką ir Libiją; tie, kas remia teroristus Sirijoje; tie, kas nepastebi neonacizmo apraiškų "demokratinėje" Ukrainoje?
Kinas — patogus ir galingas instrumentas aukštyn kojomis apversti tiesą. Holivudas nesnaudžia. "Maša ir lokys" kontratakuoja.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone.