Pastaruoju metu ryškėja nauji Lietuvos užsienio politikos tikslai, kurių akcentas yra karinis valstybės saugumas. Tačiau JAV nesutarimai su Vokietija ir išskirtinis Vašingtono dėmesys Varšuvai komplikuoja Vilniaus geopolitinį pasirinkimą.
Lietuvos užsienio politikos darbotvarkė
Susitikimo su šalies diplomatais metu Grybauskaitė pažymėjo, kad Lietuvai ir visam regionui svarbu užsitikrinti sprendimus dėl regioninės Baltijos šalių oro gynybos, nuolat atnaujinamus NATO gynybos planus su priskirtais konkrečiais kariniais pajėgumais, spartesnį sprendimų priėmimą Aljanse, priemones, kurios užkirstų kelią galimai karinei Baltijos šalių izoliacijai.
Prezidentūros pranešime spaudai po Grybauskaitės susitikimo su JAV lyderiu, teigiama: "Valstybės vadovės teigimu, Amerikos indėlis būtinas ir užtikrinant regioninę oro gynybą. Pasak Prezidentės, Lietuvai ir kitoms narėms reikalingas dar greitesnis ir efektyvesnis NATO. Būtina reformuoti ir greitinti sprendimų priėmimą, perdislokuoti karines pajėgas ir jų valdymą į rytinį Aljanso flangą, parengti nuolatos atnaujinamus gynybos planus su priskirtais konkrečiais kariniais pajėgumais, rasti sprendimus, kurie užkirstų kelią galimai karinei Baltijos šalių izoliacijai".
Kaip sakoma, suraskite dešimt skirtumų. Kitaip tariant, Lietuva pabrėžtinai siekia, kad Baltijos regionas taptų JAV ir NATO kariniu forpostu tariamos rusiškos "grėsmės" akivaizdoje. Tai reiškia,; jog Amerika nepamirš, kad kažkur egzistuoja tokia Lietuva, kuri norėtų tapti jos prioritetiniu regioniniu partneriu. O jeigu reikia, galima ir suskystintų dujų nusipirkti (kad bus brangiau, negu rusiškos, nesvarbu).
Ir viskas būtų gerai, jeigu ne vienas "bet", kurio vardas — Lenkija.
Lenkijos faktorius
Trampo vizitas į Varšuvą prieš G20 suvažiavimą Hamburge reiškė du dalykus. Pirma, JAV traktuoja Lenkiją kaip pagrindinę partnerę Centrinėje ir Rytų Europoje (panašiai kaip Saudo Arabiją Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose). Draugystė bus sutvirtinta kariniu ir dujiniu bendradarbiavimu (jau standartine tampanti Trampo Amerikai schema).
Antra, Jungtinių Valstijų nesutarimai su Vokietija darosi vis ryškesni, ir Trampo dėmesys Lenkijai yra gana akivaizdus bandymas supriešinti "seną" ir "naują" Europą, taip sunkinant jos integraciją (federalizaciją).
Lietuva tradiciškai buvo JAV pusėje ir ieškojo strateginės partnerystės su Varšuva. Tačiau tuo pat metu ji konkuruoja su Lenkija dėl svarbiausio Amerikos draugo regione statuso ir, atrodo, iš principo nesprendžia lenkų tautinės mažumos problemų, kas lieka esminiu erzinančiu elementu šalių santykiuose.
Dabar Lietuva turi pasirinkimą. Ji gali likti amerikiečių ir kartu antivokiškoje stovykloje bei susitaikyti su jaunesnio politinio, karinio ir energetino Lenkijos brolio vaidmeniu, nes nuo šiol Centrinėje ir Rytų Europoje bei Ukrainoje lyderiaus lenkai, "Patriot" oro gynybos sistemos keliaus į Lenkiją, o ne į Lietuvą, nes Lenkija pirmoji turi galimybę už jas sumokėti (vienas iš svarbiausių argumentų Trampui), ir Vilnius gali pamiršti svajones padaryti savo suskystintų dujų terminalą regioniniu, nes šių dujų skirstymo tašku turėtų tapti didžioji kaimynė.
Reikia pasikalbėti: Seimas nori atnaujinti dialogą su Lenkija >>
Arba Lietuva gali pradėti laviruoti tarp Berlyno ir Vašingtono (Varšuvos), nes pinigus iš struktūrinių fondų vis tik duoda Briuselis (suprask, Vokietija), o nacionalinė garbė ir istorinė atmintis tiesiog neleidžia tapti Lenkijos, kuri po JAV įteikto mandato, greičiausiai, ims dar aktyviau reikalauti iš Lietuvos pagaliau išspręsti tautinį klausimą, pavaldiniu.
Kaip Vilnius spręs šią dilemą, kol kas neaišku, o pagalvoti reikia rimtai, nes išsisukti, matyt, nepavyks, kadangi didžiojoje politikoje — kas ne su mumis, tas prieš mus (ypač kalbant apie mažąsias valstybes, neturinčias ypatingų galimybių savarankiškam žaidimui).
