Sisteminės (arba tradicinės) partijos statusą labai sunku pasiekti. Tokių politinių subjektų lygoje nėra atsitiktinių žaidėjų. Sisteminė partija gali pralaimėti rinkimus, bet net ir būdama opozicijoje jausis tvirtai ir neišnyks iš politinio žemėlapio. Tegul išsišokėliai įrodo, kad jie kažko verti.
Kas trukdo "Valstiečiams"
"Valstiečiai" turėjo puikias startines pozicijas. Šalies rinkėjai nusivylė tradicinėmis politinėmis jėgomis, o kadangi vadinamojo protestinio elektorato, kuris lengvai keičia savo preferencijas, dalis Lietuvoje gana didelė, jie greitai išaugino savo populistinės retorikos populiarumą pažadų, kad viską pataisys, dėka.
Atskirai šiuo atveju reikėtų pakalbėti apie partijos lyderius. Akivaizdu, kad buvusio vidaus reikalų ministro Sauliaus Skvernelio sprendimas prisijungti prie "Valstiečių" ir vesti juos į rinkimus, tapo jiems labai didele paspirtimi, nes Ramūnas Karbauskis (jau nekalbant apie daugelį kitų partijos narių, kurių vardai apskritai niekam nieko nesakė ir nesako) to garantuoti negalėjo. Tačiau nuo pat pradžių buvo sunku paaiškinti jo aukštus reitingus. Pareigūnas, kuris nusprendė pasipriešinti sistemai? Galbūt. Bet iš esmės Skvernelio populiarumo burbulas buvo išpūstas be jokių garantijų, kad jis tinka vienam iš aukščiausių valstybės postų.
Pagaliau, būtina pažymėti, kad rinkiminės kampanijos metu faktiškai tik dvi partijos nenukentėjo nuo konkurentų ir prezidentės kritikos — "Valstiečiai" ir konservatoriai, kurie, greičiausiai, planavo neutralizuoti socdemus bei liberalus, o su Skverneliu ir Karbauskiu sutarti dėl koalicijos savo sąlygomis.
Tačiau po rinkimų ir koalicijos su socialdemokratais sudarymo šviesioji istorijos dalis "Valstiečiams" baigėsi. Labai greitai paaiškėjo, kad susikūręs jų lyderių kaip Tėvynės gelbėtojų įvaizdis smarkiai prasilenkia su tikrove ir kad jie neturi patirties bei komandos profesionaliam valstybės valdymui. Be to, likę už valdžios borto konservatoriai, o vėliau ir prezidentūra nutraukė paliaubas ir perėjo į puolimą (o pagrindų kritikai netrūksta). Galiausiai, koalicijos partneriai parodė, kad nesiruošia taikstytis su žeminančiu jų interesų nepaisymu ir skęsti kartu su "sąjungininkais", kurie vykdo neaiškias reformas ir stabiliai praranda populiarumą.
Ką daryti
Tokioje situacijoje sisteminė partija ramiai sustotų ir rimtai pagalvotų apie tai, kodėl viskas taip blogai — gal todėl, kad kažkas negerai jos pačios "konservatorijoje". Tačiau, tik grįžęs iš atostogų, Skvernelis paskelbė ultimatumą socialdemokratams, kurie privalo iki rugsėjo pirmos apsispręsti, ar lieka koalicijoje. O jeigu nelieka, "Valstiečiai", anot premjero, pasiruošę dirbti mažumos vyriausybės sąlygomis, tikėdamiesi, kad jų politiką gali paremti socdemų frakcija Seime (t.y. kad ji nevykdys tikėtino partijos sprendimo trauktis iš koalicijos).
Kitaip tariant, vietoj to, kad bandytų gelbėti bendradarbiavimą su socialdemokratais ir ieškotų kompromiso su prezidente, "Valstiečiai" aštrina konfliktą su pirmaisiais, o antriesiems sako, kad ji tik kritikuoja iš šalies, pati nieko nedarydama.
Kitaip sakant, demonstruojamas ne politinis brandumas, suvokiant savo keblią padėtį, o perdėtos ambicijos arba, kaip pasakytų Dalia Grybauskaitė, arogancija. Tokį spjaudymą prieš vėją (sistemą) dar pateisintų plati visuomenės parama, bet ji tirpsta akyse dėl neefektyvios politikos, ir viskas gali baigtis tuo, kad ne socdemų frakcija parems "Valstiečius", o jų frakcijos nariai pradės bėgti pas konkurentus.
Apibendrinant galima teigti, kad Skvernelis ir Karbauskis atėjo į valdžią pasipūtę, bet neturėdami jokių politinio atsparumo atsargų. Tokios sisteminės Lietuvos partijos kaip konservatoriai ir socialdemokratai iš pradžių tikėjosi pasinaudoti jais. Tačiau kai suprato, kad "Valstiečiai", paprastai tariant, "pagavo žvaigždę", atrodo, kaip tos kinų beždžionės nusprendė palaukti, kol pro jas praplauks jų priešo lavonas. Pastarasis dar turi šansų išgyventi, bet tam privalo skubiai keisti savo politinę strategiją, nes dabartinė anksčiau ar vėliau grąžins "Valstiečius" ten, kur jie dar visai neseniai buvo (t.y. į politinę užmarštį).
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone.
