Žygimantas Pavilionis, Ingrida Šimonytė ir Vygaudas Ušackas — preliminarūs konservatorių pretendentai į prezidento postą. Kiekvienas iš jų turi savų pliusų ir minusų. Tačiau svarbiausia, kad šiuo atveju sutaptų partijos norai ir kandidatų galimybės, o su tuo Tėvynės Sąjunga gali turėti problemų (jau nekalbant apie konkurentus).
Kandidatų privalumai ir trūkumai
Jeigu rinktis iš aukščiau minėtų politikų, turbūt, idealiausiu valstybės vadovu konservatoriams (nepainioti su Lietuva) taptų Pavilionis — buvęs ambasadorius Amerikoje, savo proamerikietiškumu ir antirusiškumu galintis pralenkti net dabartinę prezidentę Dalią Grybauskaitę.
Pavyzdžiui, komentuodamas paskutines JAV sankcijas Rusijos atžvilgiu, jis nustebo, kad tokia Amerikos pozicija suerzino ne vien Maskvą, bet ir artimiausiais laikytus sąjungininkus Europoje, kurios lyderiai, anot Pavilionio, leidžia atsirasti "Šiaurės srautui 2", darančiam ES dar labiau energetiškai pažeidžiamą ir priklausomą nuo Kremliaus. Tuo tarpu JAV sprendimas, pasak jo, visiškai atitinka Lietuvos interesus ir ES sutarčių principus.
Problema tik ta, kad, nepaisant laimėtų Seimo rinkimų vienmandatėje Vilniaus apygardoje, nacionaliniu mastu naujas konservatorių veidas nėra populiarus.
Ušackas irgi ne reitingų viršūnėje, bet turi didesnę charizmą bei europinio masto autoritetą, taip pat darbo vyriausybėje patirtį. Tačiau jo trūkumas — sąlyginai konstruktyvi (paremta noru ieškoti kompromisų ir bendradarbiauti) pozicija Rusijos atžvilgiu, kurios laikosi reikšminga europinio elito dalis. Be to, iš užsienio reikalų ministro posto Grybauskaitė jį išvarė už per didelį pragmatiškumą, kuris dabartinėje Lietuvoje reiškia, pavyzdžiui, brangesnių suskystintų dujų pirkimą vietoj pigesnių, bet "agresyvių" rusiškų.
Pastaruoju metu šalies politikoje svarbų vaidmenį vaidina moterys. Todėl Šimonytės kandidatūra atspindi šią tendenciją. Be to, ji yra nebloga ekonomikos specialistė. Tačiau vidaus politika nėra pagrindinė Lietuvos prezidento atsakomybės sritis, o užsienio reikaluose jai vienareikšmiškai trūksta patirties (net tiesiog vykdyti partijos nurodymus šioje sferoje irgi reikia mokėti). Su populiarumu ta pati bėda kaip pas Pavilionį ir Ušacką.
Patogus diplomatas, nepatogus diplomatas ir finansininkė. Visi su žemais reitingo procentais. Ką pasirinkti?
Sunkus pasirinkimas
Turbūt, prasmingiausia konservatoriams būtų paremti Ušacką, kadangi jis turi didžiausią politinį potencialą iš visų. Vienintelis dalykas jo nenaudai: savo nuomonės — pragmatiškos ir proeuropietiškos — turėjimas.
Tačiau prisiminkime Grybauskaitės pavyzdį. Ji irgi pradėjo kaip nepriklausoma kandidatė iš Europos Komisijos, bet po kurio laiko iš esmės tapo Tėvynės Sąjungos šalininke ir karšta Amerikos mylėtoja. Kitaip tariant, kyla įtarimas, kad konservatoriai gavo ją kompromituojančios medžiagos, kas gali atsitikti ir Ušackui.
Bet jo atveju viskas, atrodo, ne taip paprasta, ir jeigu "prispausti" nepavyks, galimai, teks taikstytis su tam tikra Lietuvos užsienio politikos korekcija. Dar daugiau, Ušackas gali sulaukti paramos iš ES federalistų, kurie pavargo nuo JAV satelitų Europoje ir norėtų turėti jų valdžioje "savo žmogų" (ypač dabar, kai nesutarimų tarp Vašingtono ir Briuselio/Berlyno tik daugėja).
Trumpai sakant, konservatorių pasirinkimas gana paprastas: su Pavilioniu ar Šimonyte jie nelaimės nieko; su Ušacku gali laimėti rinkimus, bet ne faktas, kad pavyks jį visiškai kontroliuoti. Tačiau manytina, kad minimali įtaka yra geriau, negu jokios, kas gresia "Valstiečių" ar socdemų kandidato pergalės atveju.
Paskutinis klausimas: "Ar reikia tokio galvos skausmo (būtinybės nuolat laviruoti tarp JAV ir Europos, pragmatizmo ir politikavimo) pačiam Ušackui"? Galbūt ir reikia, nes kai tave nepelnytai išspiria iš valdžios (taip pat dėl asmeninių motyvų), norisi grįžti ir iš principo padaryti tai, ką norėjai (tuo labiau, kad prezidentas gali žymiai daugiau, negu užsienio reikalų ministras tiek tarptautinės, tiek vidaus politikos srityje).
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone.
