Rytų fronte nieko naujo
Pagrindinė Lietuvos prezidento atsakomybės sritis — šalies užsienio bei saugumo politika. Šioje srityje Grybauskaitė kaip visada buvo itin aktyvi, ir esminis šio aktyvumo akcentas jau seniai yra aiškus — NATO rytinės sienos stiprinimas, siekiant sustabdyti Rusijos agresiją.
Jeigu daryti prielaidą, kad Maskva iš tiesų svarsto galimybę okupuoti Lietuvą ir kitas Baltijos valstybes, tada Grybauskaitės pastangos davė apčiuopiamų rezultatų.
Kartu su partneriais pavyko pasiekti, kad šalyje būtų dislokuotas Vokietijos vadovaujamas NATO batalionas, prie kurio prisijungė devynių valstybių kariai. Be to, Lietuva tapo viena sparčiausiai finansavimą gynybai didinančių Aljanso šalių — tame tarpe prezidentės iniciatyva, gynybos finansavimas 2018 metais viršys 2% BVP.
Kaip konstatuojama prezidentūros pranešime: "Stipri Prezidentės lyderystė užsitikrinant JAV paramą Baltijos šalių saugumo klausimams duoda Lietuvai konkrečių rezultatų". Šiandien Grybauskaitė spaudžia ranką Donaldui Trumpui ir primygtinai prašo regioninės oro gynybos.
Bet visus tuos "nuopelnus" sumažina tai, kad Rusija neketina pulti Baltijos valstybių, o tai reiškia, kad gynybos finansavimo didinimas yra ne pasiekimas, o neracionalus biudžeto pinigų panaudojimas tuo metu, kai jų labai reikia socialinėms reikmėms.
Vargu, ar gerbiama valstybės vadovė to nesupranta. Tiesiog, kaip galima spėti, ji savo sprendimuose orientuojasi į Amerikos "vanagus", kas turėtų duoti Lietuvai "konkrečių rezultatų". O rezultatas tik tas, kad JAV, matyt, renkasi prioritetiniu politiniu, kariniu ir energetiniu partneriu regione Lenkiją, santykiuose su kuria Lietuva Grybauskaitės valdymo laikais taip ir nesugebėjo pasiekti visapusiško sutarimo, išsprendžiant lenkų tautinės mažumos problemą.
Taip pat šiame kontekste įdomu, kaip Lietuvos vadovė rinksis tarp Jungtinių Valstijų, kurios per lenkus, atrodo, skaldys Europą, ir Vokietijos, kuri siekia ES federalizacijos. Anksčiau tarp Berlyno (Angelos Merkel) ir Vašingtono (Barako Obamos) ypatingų nesutarimų nebuvo. Dabar jie gilėja. Galbūt, Grybauskaitei iki savo kadencijos pabaigos pavyks išvengti šios dilemos. Jos įpėdiniui — vargu.
Pagaliau, Prezidentūra pabrėžė tai, kad Lietuva toliau yra Ukrainos advokatė. Tiesa, ar verta didžiuotis tuo, kad padedi korumpuotam režimui, kuris žudo savo žmones ir šlovina istorinius veikėjus su labai prieštaringa reputacija?
"Pelninga" ekonominė diplomatija
"Nuosekli Prezidentės pozicija prisidėjo užtikrinant Europos lyderių vienybę dėl sankcijų Rusijai taikymo". Tuo pat metu Baltijos valstybių nuostoliai dėl Rusijos atsakomųjų sankcijų ES atžvilgiu vieni didžiausių Europoje. Tai kur sėkmė?
Analogiška situacija su energetika. Pasirodo, Lietuvos patirtis statant Klaipėdos suskystintų gamtinių dujų terminalą ir užsitikrinant energetinį savarankiškumą, prezidentūros teigimu, jau tampa eksporto preke. Keista, kad dar kažkas be Ukrainos nori permokėti už dujas dėl politinių priežasčių.
Didžiausia branduolinių tyrimų oganizacija priėmė Lietuvą į savo gretas >>
Astravo atominė elektrinė, Grybauskaitės nuomone, yra nesaugi, ir Lietuvos pastangomis branduolinė sauga jau tapo vienu ES išorės politikos prioritetų. Tik nepanašu, kad projektas bus sustabdytas, o jo pigios elektros kaip papildomo energijos šaltinio Vilnius jau atsisakė. Štai toks ekonominis pragmatizmas.
Dešinysis vektorius
Prezidentūros pranešime sakoma, kad šalies viduje buvo tęsiami darbai socialinei atskirčiai ir korupcijai mažinti, vaikų saugumui ir teisingumui užtikrinti, mokslui ir inovacijoms plėtoti. Tačiau svarbiausiu praeitų metų įvykiu Lietuvoje tapo Seimo rinkimai, ir prezidentės vaidmuo prieš ir po jų buvo labai reikšmingas.
Kaip rinkimų kampanijos metu arvirai pareiškė buvęs premjeras ir socialdemokratų lyderis Algirdas Butkevičius, Grybauskaitės tikslas, sprendžiant iš jos elgesio, buvo sukompromituoti tuometinės valdančiosios daugumo partijas. Ir jai kartu su partneriais iš dešinės, kurių pusėje ji jau seniai veikė, tai pavyko.
Kita vertus, po "Valstiečių" pergalės prezidentė nepastūmė jų į koalicinį konservatorių glėbį. Bet nutolus nuo "senų draugų", draugystė su naujais irgi nesusiklostė, ką įrodė paskutinis metinis Grybauskaitės pranešimas.
Tokiu būdu, valstybės vadovė aktyviai dalyvavo ir dalyvauja partinėje politikoje, nors tai nėra jos tiesioginės atsakomybės sritis, ir negalima pasakyti, kad tas dalyvavimas yra konstruktyvus (dažnai priešingai — tik didina politinę įtampą).
Apibendrinant, galima teigti, kad dar vieni Grybauskaitės metai nepateikė jokių staigmenų — ta pati Amerikos primesta antirusiška užsienio politika, politizuota ir dėl to nuostolinga ekonominė diplomatija bei konfliktiška vidaus politika principu "skaldyk ir valdyk".
