Pavyzdžiui, kaimyninės Latvija ir Estija atsidūrė žemiau — 103 ir 110 pozicijose atitinkamai. Aukščiausiai reitinge įsikūrė Bahreinas ir Armėnija.
Palyginti, skaičiais Lietuvos gynybos rodikliai yra gana kuklūs, tačiau Vilnius gynybai išleidžia beveik 1,5% šalies BVP. Nenuostabu, kad viename iš NATO reitingų Lietuva išdidžiai užima vietą šalia galingos Norvegijos (1,54% BVP) ir Turkijos (1,56% BVP). Kam Lietuvai to reikia, yra nelengvas retorinis klausimas.
Galbūt, "poniai taip pat yra arkliai" ir Vilniui norisi spausti Rytus (Drang nach Osten) ir diktuoti Maskvai savo sąlygas lygiomis su kitomis apsišvietusiomis Vakarų sostinėmis.
Fronto linija
Tuo tarpu Amerikos iniciatyva dėl Europos saugumo užtikrinimo ("European Reassurance Initiative") šiais metais turi 3,4 milijardo dolerių biudžetą. Pentagonas veržiasi Rytų Europoje formuoti, aprūpinti ir dislokuoti naujas brigadas, galinčias nuolat "būti šalia NATO fronto linijos, keičiant savo pozicijas ir judant iš šalies į šalį, įskaitant Lenkiją ir Baltijos valstybes", — rašo "The Wall Street Journal".
Per pastaruosius dvejus metus NATO greitojo reagavimo pajėgų skaičius Europoje išaugo tris kartus — iki 40 tūkstančių karių. Reikėtų pabrėži, kad tai nėra agitacinės brigados, o kariuomenė, galinti naudoti visą ginklų spektrą, įskaitant sunkiuosius, jau sandėliuotus Europoje. Ir žodžių junginys "fronto linija" Vakaruose naudojamas be kabučių. Įdomu, ko šioje situacijoje "frontininkai" laukia iš Maskvos?
Rizikuoju pasirodyti nehumanišku, tačiau Rusijos karinė doktrina skelbia teisę naudoti branduolinį ginklą, jei agresijos prieš Rusijos Federaciją atveju naudojami įprasti ginklai, kai gresia pavojus šalies egzistavimui. Be to, Rusijos doktrinoje nėra apibrėžti prioritetai ar taikymo ribos — tai priklauso nuo situacijos. NATO plėtra ir ilgalaikis "pelių bruzdesys" Aljanso poligonuose nepadeda gerinti situacijos.
Jeigu lyginti geopolitiką su šachmatų partija, mes stebime gambitą — pradinis variantas, kai pėstininką arba figūrą aukoja vardan iniciatyvos. Potencialūs aukojami pėstininkai JAV ir Rusijos šachmatų partijoje yra Baltijos respublikos, Lenkija, Ukraina (bet kokiu eiliškumu ar deriniu).
Jie pretenduoja į aukos vaidmenį dėl įvairių priežasčių, tačiau pragmatiški amerikiečiai, visų pirma, siekia savo interesų.
Branduolinio Armagedono niekas nenori, tiesiog JAV mato savo galimybę išvarginti geopolitinį priešininką, supriešinus jį su daugybe Europos vasalų. O finale galima pabandyti priversti Maskvą sudaryti taikos sutartį palankiomis Vašingtonui sąlygomis ir, galbūt, pasidalinti trofėjais. Būtent tam, o ne Rytų Europos gynybai nuo neegzistuojančios Rusijos grėsmės, visakas yra skirta.
Ir Lietuva gana gerai vaidina savo (savižudišką) vaidmenį.
Paslaugų sektorius
Daugelis Europos politikų supranta, kad Šiaurės Atlanto aljansas dar praėjusiame amžiuje prarado gynybinę prasmę ir tapo Jungtinių Amerikos Valstijų "saugumo tarnyba". Todėl žaidimas tęsiasi vangiai. Normatyvais įtvirintą 2% BVP į karinės sąjungos biudžetą sumoka tik keturios Europos valsybės — NATO narės: Didžioji Britanija (60,3 milijardai dolerių), Lenkija (9,3 milijardai dolerių), Graikija (4,5 milijardai dolerių) ir Estija (479 milijonai dolerių).
Visios kitos daugiau nei 20 Europos sąjungininkų ir prie jų prisijungusi Kanada, naudojasi realiais ar įsivaizduojamais Aljanso apsaugos mechanizmais už grynai simbolinę kainą (254,2 milijardai dolerių prieš 664 milijardų dolerių Amerikos įnašą).
Ar tokiomis sąlygomis Vilniui verta būti pernelyg uoliam?
Tuo tarpu norminiai du procentai BVP gynybai — tik programos dalis. Be piniginių įmokų, Lietuva suteikė savo teritoriją nuolatinėms (beveik tęstinėms) NATO daugiašalėms karinėms pratyboms, tokioms kaip "Geležinis Vilkas", "Kardo Kirtis" ir kitoms, primenančioms "Briuselio matriošką" (kuri anaiptol nėra žaislas). Pamažu Vilnius virsta Šiaurės Atlanto aljanso kariuomenės vadavietės centru (viena iš daugelio), o suverenumas ir nacionaliniai interesai traukiasi į antrą planą.
Žinoma, NATO manevrai "Flaming Thunder", "Joint Warrior", "Trident Juncture" ir kiti gali greičiau išgąsdinti, o ne nuraminti civilius Baltijos šalių gyventojus. Apie paprastus žmones niekas negalvoja — tai gamybinė medžiaga "amerikiečių išskirtinumo" siekiant viešpatauti pasaulyje. Ir, anaiptol, neatsitiktinai kilo nuomonė, kad Lietuva, vadovaujama prezidentės Dalios Grybauskaitės tarnauja JAV interesams.
Amerikiečiai yra pasirengę dešimtmečiais laukti patogaus momento, palaipsniui paverčiant Lietuvą ir kitas Baltijos šalis "švariu lauku".
Lietuvos kariuomenės specialiosios jėgos dar ilgą laiką semsis patirties karštuose Artimuosiuose Rytuose. O visa Lietuvos valstybės ekonominė veikla bus skirta daugiausiai užsienio karinių bazių, pasienio tvorų ir kitų vėlyvo viduramžio epochos fortifikacinių įrenginių statybai.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone.
